Vilija Čiapaitė
Jau keturioliktąjį kartą Serbentinės kaime, nuostabios gamtos prieglobstyje rymanti Lietuvininkienės sodyba sulaukė didelio būrio svečių. Jau keturioliktą kartą trumpam sudrumsčiama šios nuošalios ir ramybe alsuojančios sodybos prieigos. Šie metai ypatingi tuo, jog šiais metais Anelė Lukjančuk kartu su bendraminčiais švenčia mėgėjų teatro 30 metų jubiliejų.
Dar prieš šventę kieme šurmuliavo ne tik dalyviai, bet ir svečiai. Dar taip nebuvo, jog atvykusius nepavaišintų šviežiu šiųmečiu medumi, duona, sūriu ir namine gira. Galiu drąsiai patikinti, jog šios svetingumo tradicijos laikomasi jau keturiolika metų.
Čia sugrįžta žmonės, nes būtent čia galima dvasiškai pasikrauti, patūnoti ant šviežiai nušienauto ir saulės spinduliuose išdžiūvusio šieno, sukrauto klojime. Daugelis, įsirausę šiene, stebėjo spektaklius, tačiau, žinia, jog šviežiame šiene dar gyvena vabaliukai, tad ne vienam po marškiniais ir į kelnes šie lindo. Kantrūs, oi, kantrūs buvo žiūrovai, nes tai suteikė savotiško šarmelio.
Klojimas, nuo lietaus, sniego, vėjų ir laiko papilkavusiomis sienomis ne vienus metus saugo aslą, senus rakandus. Lauke stovintis vežimas su drobynomis masino atsisėsti ir patabaluoti kojomis. Tai prisiminimų jausmas, nes vaikystėje visi sakydavo, jog tabaluojant kojomis pasijunti sėdįs ant Žemės krašto.
Trumpam, tik pusdieniui sudrumsta ramybė turi ir tam tikro žavesio.
Kiemo viduryje pavėsinėje kunkuliavo ant kelmo puodas. Ta kelmo sriuba visų mėgstama, nes ją verda Asta ir Algis Stadaliai. Šį kartą susirinkusiųjų laukė sveikuoliška dilgėlinė su paslaptingais ingredientais!
Jau ne vienerius metus į šią Dievo glostomą sodybą atvyksta ir Seimo narys Andrius Palionis. Jo žvilgsnis nuklydo ir prie čia pat stovinčios žagrės, arpo. Sauja kvietrugių masino prieiti ir patikrinti būsimą derlių. Juk jis neapsiriboja vien tik darbu Seime. Jis puikiai išmano ir moka nudirbti ūkio darbus.
Čia pat Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius bendravo su vietiniais ir svečiais. Naujaūtiškiai gerbia ir myli jį, nes jis žino kiekvieno seniūnijos gyventojo problemas ir padeda jas spręsti.
Šventė „Vėtrungė 2019“
Taigi, šventės atidarymas. Seimo narys Andrius Palionis pasveikino susirinkusius. Jis prisiminė, jog šie metai yra skirti Juozui Tumui-Vaižgantui – vienai iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjų. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad ji bendradarbiautų Tėvynės labui.
Seniūnas A. Aliukevičius tylos minute pakvietė susirinkusius pagerbti anapilin išėjusią šios sodybos šeimininkę Aldoną Lietuvininkienę. Jos pagarbos teatrui dėka klojimo teatrų šventės kasmet mojuoja baltu vėtrungės sparnu…
Kaip ir dera šeimininkams, pirmieji pasirodė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos mėgėjų teatras „Vėtrungė“ (rež. Anelė Lukjančuk) su Vaižganto „Žemės ar moters“ spektakliu.
Vaižgantas šioje pjesėje vaizdavo tradicinius lietuvių literatūros ir lietuviško kaimo tipažus, būtent komiškąją jų buities pusę. Pjesė „Žemės ar moters“ – tarsi anekdotas, kurio veiksmo centre senbernis Gaidys, niekaip neapsisprendžiantis, ko nori iš gyvenimo. Nuolatinės tinkamos nuotakos paieškos sukuria dviprasmiškas, komiškas situacijas, kuriose jaunikis tampa norų įkaitu ir pajuokos objektu. Tačiau dar norisi pridurti, jog režisierė puikiai įvertinusi aplinką, kurioje bus vaidinamas šis spektaklis, dar daugiau komiškumo įnešė su didesniu aktorių būriu.
VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija „Arka“ su ištrauka iš literatūrinės muzikinės kompozicijos „Žvakės monologas“ (rež. Rima Žostautienė), psalmėmis partizanams atminti, sukūrė labai jautrų ir priverčiantį susimąstyti reginį. Šios kompozicijos vientisumą jungė gitaros ir dainavimo monologas, kurio esmė – būti, gyventi ir pajusti, kaip svarbu gyvenime turėti viltį, ramybę, tikėjimą ir meilę. Tai aktoriai atskleidė kompozicijoje „Žvakės monologas“. Tačiau man kilo klausimas: „Ar visada esame dosnūs ir padedame kitiems?“
Šį kartą į šventę atvyko Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“ su A. Čechovo spektakliu „Meška“ (rež. Alma Vaišnienė). Šiame klasikiniame kūrinyje meilė išlieka pagrindine šio spektaklio tema. Čia stebime dviejų nelaimingų ir praeityje įskaudintų žmonių, vyro ir moters, susikurtus „žaidimo“ modelius, pagal kuriuos jie stengėsi egzistuoti. Jie atskyrė save nuo svarbiausio jausmo – meilės, jie tapo šalti, kaprizingi ir šiurkštūs tiek sau, tiek ir aplinkai. Tačiau meilė – kur kas galingesnė už žmogų jėga…
Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyvas „Žaltvykslė“ su P. Ginečio komedija „Knarkia paliepus“ (rež. Angelė Jaruševičienė), Elektrėnų kultūros centro mėgėjų dramos kolektyvas su komedija pagal K. Sajos pjesę „Maišas, kuriame nugalabijo šešką“ (rež. Nijolė Skorubskienė“), Trakų kultūros rūmų Dusmenų dramos kolektyvas „Dusmena“ su Kazimiero Čiplio-Vijūno „Čigonėlė nemeluoja“ (rež. Rima Karsokienė) bei Kruonio KC Kalvių suaugusiųjų dramos kolektyvas „Brasta“ su trumpomis humoreskomis (rež. Janė Bernotienė) taip pat užbūrė žiūrovus savo pasirodymais.
Pertraukos metu visi srėbė Astos ir Algio Stadalių dilgėlinę sriubą, o pabaigoje ilgai netilo kalbos. Juk šventė kartą per metus suburia draugėn pakalbėti, pasidžiaugti. Juk menas suveda bendraminčius bendram geram darbui – klojimo teatro tradicijų puoselėjimui.
