Mokesčiai – neišsemiama tema, aktyvi net vasarą. Štai du Seimo nariai užregistravo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas, kad šį mokestį mokėtų tie, kurių turto vertė viršija 750 tūkstančių litų. Ir pasiūlė sumažinti mokesčio tarifą – nuo 1 iki pusės procento.
Iš tikro, dabartinis 1 procento tarifas prasilenkia su šio mokesčio logika. Yra akivaizdžiai per didelis. Paprastai gyventojų nekilnojamasis turtas apmokestinamas itin mažu tarifu. Latvijoje šis tarifas yra nuo 0,2 iki 0,6, Ispanijoje – 0,3 – 0,4, aukštais mokesčiais garsėjančioje Švedijoje – butai apmokestinami maksimaliai 0,4 procentais. Populiarus ir mokesčio nustatymas tam tikra suma už kvadratinį metrą, logikos tokiame formate net daugiau. Kodėl mažas tarifas? Nes bazė didelė. Net ir esant neapmokestinamam dydžiui, šio mokesčio bazė gali siekti ir dešimtis, ir šimtus tūkstančių ir milijoną litų. Sumokėk tada kad geras mokestį, nesvarbu, ar pajamų gavai, ar ne. Štai girdėjau juokaujant – sumoku daugiau mokesčių nei uždirbu pajamų. Menki juokai – nekilnojamojo turto mokestis būtent tokį „šposą“ gali iškrėsti ne vienam.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mažinamas – tai gerai, bet kartu plečiama ir bazė. O tai reiškia, kad atsiras gyventojų, kurie turės pradėti mokėti mokestį. Gyventojams, kurie jau mokėjo mokestį, ir kurių turto vertė siekia iki 1 milijono 250 tūkstančių litų – mokestis dėl siūlomų pakeitimų tik padidės. Mokestis mažės tiems, kurių turto vertė viršija 1 milijoną 250 tūkstančių litų. Nieko blogo tame, kad mokestis mažėja turtingiesiems nėra – juk jie daugiau ir sumokėdavo. Bet štai Lietuvos Prezidentė, kalbėdama apie kitą mokestį – pridėtinės vertės – sako, kad nevalia jo mažinti, nes tai be kita ko bus naudingiau turtingiausiems!
Na taip, jei vartoja turtingieji, o jie vartoja daugiau – daugiau ir sumoka. Tačiau pridėtinės vertės mokestis yra proporcingas išlaidoms, ir mokesčio mažinimas lygiai ta pačia proporcija naudingas ir gaunantiems mažas pajamas. Dar daugiau, kadangi mažas pajamas gaunantys jas visas ir išleidžia vartojimui, o ne investicijoms į akcijas ar taupymui, jie sumoka santykinai daugiau pridėtinės vertės mokesčio lyginant su pajamomis nei didesnes pajamas gaunantis gyventojas. Ekonomistai tai vadina mokesčio regresyvumu ir manoma, kad būtent tokio mokesčio mažinimas santykinai naudingesnis neturtingiesiems.
Vis tik jei į diskusiją apie mokesčius įterpiame argumentą „kad tik turtingiesiems nebūtų geriau“, užkalsime duris ir langus bet kokiam mokesčių mažinimui. Turtingieji sumoka daugiausia mokesčių. Tik 19 procentų gyventojų gauna daugiau nei 3000 litų algos „ant popieriaus“. Bet jie sumoka net 51 procentą gyventojų pajamų mokesčio. Analogiškai ir su pridėtinės vertės mokesčiu – tas pats penktadalis jo daugiausia ir sumoka. Tai ir yra tie „turtuoliai“ su 2300 litų algos į rankas, kuriems PVM mažinimas ir būtų naudingiausias.
Mokesčių politikoje įsivyravusi visiška sprendimų asimetrija. Mokesčių mažinimą reikia ilgai svarstyti ir pagrįsti, mokesčius didinti galima tiesiog vienu spragtelėjimu. „Teisėtų lūkesčių“ principas mokesčiuose taip pat negalioja. Kai gyventojas pirko būstą, nekilnojamojo turto mokesčio dar nebuvo, visa namų ūkio ekonomika buvo tuo ir grindžiama. PVM didintas – irgi neva laikinai. Atlyginimai atstatyti, pensijos – taipogi. Mokesčiai gi lieka užkelti. Apie kokį norą mokėti mokesčius ir eilinio mokesčių mokėtojo „valstybinį mąstymą“ galima kalbėti, jei atvirai deklaruojama – nemažinsim niekam, nes kai kam bus per daug gerai! Šarikovo ekonominio mąstymo vaisiai po to atsispindi šešėlinės ekonomikos mastuose. Kaip pažymys už neišlaikytą ekonomikos egzaminą.
Rūta Vainienė
