„Mano tėvynė – prie jo širdies“

Ši gražiai pakili citata – iš Gabrielos Eleonoros Mol (1861 – 1889) dienoraščio. Regis, viską žinome apie tautos patriarchu vadinamo Jono Basanavičiaus (1851 – 1927) profesinę, politinę ir kultūrinę veiklą. Dažnai tautos dainiai atrodo kaip sustingę nekintamoje pozoje, tedirbantys Tėvynės labui, be jokio asmeninio gyvenimo, jausmų ir išgyvenimų. Todėl įdomu prisiliesti prie J. Basanavičiaus ir jo žmonos meilės istorijos.

Chronologiškai šios istorijos laikotarpis apima 1883 – 1889 metus. Prahoje J. Basanavičius susipažįsta su savo būsimąja žmona, Prahos vokiete, kurią vadina Ele, ją veda Vienoje. Po beveik penkerių santuokos metų Gabriela nuo džiovos miršta Lomo mieste, Bulgarijoje. Kitos moters J. Basanavičiaus gyvenime nebuvo.

Ir čia atsigręžiame į vieną knygą. Įsijausti į minimą temą padėjo Vilniaus universiteto auklėtinio, dabar – Brno universiteto profesoriaus, publicisto Vaido Šeferio sudaryta ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „Mano tėvynė – prie jo širdies“. Knyga tokia paveiki, kad J. Basanavičiaus gimimo 165-ųjų metinių proga (ir be jokios progos) norisi ją tiesiog atsiversti ir skaityti. Tą ir darome.

Šioje knygoje pirmą kartą chronologine tvarka publikuojami išlikę Gabrielos Eleonoros Mol (vėliau – Basanavičienės) dienoraštis, laiškai, taip pat jos sesers laiškai. Būtent visa ši medžiaga ir atspindi Gabrielos ir J. Basanavičiaus pažintį Prahoje, jų vedybas, laikotarpį Bulgarijoje ir ankstyvą Gabrielos mirtį.

Labai įdomi knygos įvadinė dalis, kurioje V. Šeferis pateikia šios knygos atsiradimo aplinkybes. Leidinys pradžioje buvo sumanytas kaip J. Basanavičiaus biografijos papildymas iš jo Prahoje praleisto laikotarpio. Gilinantis į sukauptą archyvinę medžiagą (Gabrielos dienoraštis ir laiškai, kaip J. Basanavičiaus archyvas, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraščių skyriuje), ėmė ryškėti iki šiol netyrinėti klodai – J. Basanavičiaus žmonos Gabrielos portretas ir jos šeimos istorija. Apie moterį, kuriai tenka labai svarbi vieta J. Basanavičiaus gyvenime, lietuvių kultūros istorijoje nebuvo žinoma beveik nieko. Tiesa, savo išleistoje autobiografijoje J. Basanavičius nemažai remiasi Gabrielos dienoraščiu ir laiškais, pats pažinties pradžioje Gabrielą nušviečia kaip „be galo interesingą“. Vis dėlto, pasak V. Šeferio, ten nesilaikoma chronologinio ir žanrinio nuoseklumo, nes iš žmonos užrašų J. Basanavičius atrinko daugiausia tuos fragmentus, kuriuose kalbama apie jį patį. Pačiai Gabrielai vietos belieka tiek, kiek ji, kaip dekoras, atsispindi J. Basanavičiaus asmenybės portrete. Galbūt prie to prisidėjo ir tas faktas, kad J. Basanavičių visą jo gyvenimą buvo įprasta pristatyti kaip kovotoją už tautinius idealus; meilė gi Čekijos vokietei sunkiai suderinama su visa tautine retorika.

Be to, iš turimų užrašų ryškėja apsiskaičiusios, išsilavinusios, tuo pačiu jausmingos ir svajingos jaunos moters paveikslas. Dienoraštis ir gausus laiškų pluoštas nemažai apie ją papasakoja. Lavinusis romantizmo dvasioje, meilę vyrui suvokė kaip besąlygišką pasiaukojimą. Jos gyvenimas – vienas gražiausių tokios meilės pavyzdžių lietuvių kultūros istorijoje. Šios moters fone J. Basanavičiaus portretas nušvinta gyvomis, mums jį žmogiškai priartinančiomis spalvomis. „Esame įpratę, ‒ rašo V. Šeferis, ‒ įsivaizduoti Basanavičių kaip seną ir žilą, bet Prahos gatvėmis vaikščiojo jaunas elegantiškas vyras, veikiausiai nesiskundęs damų dėmesio stoka“. Jis pastebi, kad joks kitas šaltinis nepriartina mums J. Basanavičiaus taip išraiškingai, kaip šis dienoraštis, „į pablyškusius tautos patriarcho skruostus grąžindamas gyvo žmogaus raudonį“. Skaitant nekyla abejonių, kad abu šiuos žmones siejo nepaprastai gilūs ir šilti jausmai, jų įrodymų gausu kone kiekviename publikuojamų rankraščių puslapyje. Kurį puslapį beatsiversi, mėgaujiesi jausmų gilumą perteikiančia rašymo maniera, prilygstančia kokybiškiems literatūros kūriniams.

Įdomumo knygai suteikia iliustracinė medžiaga – knygos sudarytojas Prahoje fotografavo su aptariamais personažais susijusius namus ir gatves, yra dienoraščio ir laiškų nuotraukų.

Jaučiu, kad peršu perskaityti šią knygą – ji to verta. Todėl noriu, kad ji būtų skaitoma.

O susirinkę į garsinių skaitymų popietę, naiviai svarstome: ar po šimto ir daugiau metų kas skaitys ir analizuos dabarties mūsų iškilių asmenybių elektroninius laiškus? Ir ar išliks, kaipo toks, epistolinis žanras? Atsakymo nereikia – klausimas čia retorinis.

Marytė Žaromskienė, Pakuonio biblioteka