Laima Polenskaitė
Birštono viešojoje bibliotekoje vyko vakaras, skirtas didžiojo anglų poeto ir dramaturgo, vieno žymiausiojo rašytojų Viljamo Šekspyro 400 metų mirties metinėms paminėti. Šis vakaras šiai iškiliai asmenybei paminėti buvo surengtas bendradarbiaujant su Britų taryba.
Retas kuris nežino apie V. Šekspyrą. Jo „Romeo ir Džiuljeta” yra privertusi ne vieną nubraukti ašarą. Beje, jis, kaip gamtos poetas, savo kūryboje taikliai atspindi žmonių gyvenimą ir elgseną. Jo personažai tokie tikroviški, kad jų nevaržo nei erdvė, nei laikas. Jie veikia skatinami jausmų ir principų, suprantamų visiems, tiek skaitytojams, tiek žiūrovams.
Šį kartą Birštono bibliotekoje V. Šekspyro sonetus skaitė du aktoriai, kurie persikūnijo į laikotarpį, kuris mus nukėlė, kuomet poetas savo kūriniuose apie meilę pasakė tarsi viską ir nieko naujo, nes per šimtmečius ieškojimų neatrandama nieko neįprasto. Nors praėjo nemažai laiko, tačiau meilės jausmas nepakito. Viskas patirta, ir šis nesenstantis jausmas persikelia iš vieno šimtmečio į kitą.
Nuostabūs Henriko Savickio dainuojamieji V. Šekspyro sonetai, kuriems pritarė gitaros skambesys ir Petro Venclovo skaitymai privertė susirinkusius suvokti, jog meilė yra amžina, ji pulsuoja, auga, skleidžiasi, kad jokios negandos negali jos numarinti.
Ne vieną šimtmetį buvo analizuojama V. Šekspyro kūryba ir kaskart joje atrandama vis naujų ir mums neįtikėtinai nuostabių labirintų, kuriuos mums, žiūrovams, aktoriai perdavė savo lūpomis. Norėjosi klausytis ir kaip ištroškusiam gerti nuostabius kūrinių syvus, kad suvoktum, jog gamta ir meilė, žmogus ir tas jausmas yra neatsiejami.
Kaip žinia, aktorius ir režisierius Petras Venclovas yra glaudžiai susijęs su V. Šekspyro kūryba, nes 1995 m. vaidino Armadą komedijoje „Tuščios meilės pastangos“, o 1996 m. jam buvo įteikta „Fortūna“ už šį vaidmenį.
Truputis informacijos apie V. Šekspyrą
V. Šekspyras gimė 1564 m. Stratforde prie Eivono (Vorikšyro grafystė, Anglija), mirė 1616 m. gimtajame mieste, pasak legendos, per savo gimtadienį. Jis gyveno Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I, Jokūbo I laikais. Žinių apie Šekspyro gyvenimą išliko labai mažai, mokslininkai iki šiol nesutaria, ar Stratforde prie Eivono gimęs Ekspyras yra Šekspyro vardui priskiriamų 38 pjesių, 154 sonetų, 2 poemų ir eilėraščių autorius.
Lietuvos teatro ištakos siekia Šekspyro laikus. Nuo 1570 metų, kai Vilniuje buvo įkurta jėzuitų kolegija, vėliau – universitetas, iki XVII amžiaus pabaigos mokyklinis jėzuitų teatras ugdė teatro kultūrą. Pagrindiniai mokyklinių dramų sceniniai motyvai ir siužetai buvo imami iš Antikos, Viduramžių literatūros, XVI–XVII a. Europos dramaturgų – Šekspyro, Kalderono, Rasino, Moljero dramų. Taip Lietuvos mokyklinėje scenoje (Vilniuje, Kražiuose, Pašiaušėje) įsitvirtino vadinamieji „klajojantys siužetai“, buvo susipažįstama su literatūros naujienomis.
Menas, susijęs su V. Šekspyru
Kaip ir minėjau, V. Šekspyras buvo gamtos poetas. Jo sonetuose galima atrasti visą žolynų ir gėlių pavadinimų arsenalą. Tad šio vakaro baigiamasis akcentas buvo būtent V. Šekspyro kūriniuose paminėtų gėlių liejimo akimirka, kurią vedė Vilija Čiapaitė. Buvo smagu žiūrėti, kai lelijos ir žibutės, kaip ir poeto sonetai, atgimdavo popieriaus lape. Beje, labai šauniai į visą kompaniją įsiliejo ne tik bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, bet ir aktorius Henrikas Savickis. Visi, kurie pakliuvo į vandens ir dažų magiją, kartu pajuto ir didžiojo rašytojo, poeto, dramaturgo Viljamo Šekspyro dvasios polėkį. Tyla ir magiškas poezijos bei gimstančių kūrinių ryšys subūrė rimčiai.
