Kažkokia nuliūdus ir susikūprinus Morė pasitiko jiezniečius kultūros ir laisvalaikio centro kieme.
Turbūt nujautė kažką negero, nors žmonės aplink ją būriavosi linksmi, neatpažįstamai pasikeitę nuo rūbų ir kaukių. Iš vaikštynių po miestą sugrįžę „daktarės“ tuoj puolė teirautis šventės svečius apie sveikatą – ne juokas, gripo epidemija siaučia, gal ir į Užgavėnes kas labai ligotas atėjo. Tokiems linksmosios „medikės“ mikstūrų negailėjo, o jų dalinamos piliulės turėtų labai pagerinti demografinę padėtį mieste, nors apie šių vaistų savybes garsiai skelbiama nebuvo. Kas tik norėjo karštų ir gardžių blynų galėjo iki soties pavalgyti, nes vis reikėjo papildyti jėgas, smagiai pasišokus ar ratelyje pasisukus.
Nors Lašininis ir Kanapinis gana gražiai sutarė taiklumo varžybose talkininkaudami, bet vėliau ėmė kažko pūstis, maišais vienas kitam kupras tvatinti. Jų ginčą dėl valdžios, kaip visada, padėjo išspręsti liaudis – virvės traukime stipresni buvo Kanapinio šalininkai, tad aišku buvo net ir Morei – sudegs ji ar ne, mėsėdžio laikas baigėsi, pasninkaudami ir laikydamiesi rimties imsime laukti pavasario ir Velykų. Ir vis dėlto sudegė Morė, o ją apsupę jiezniečiai be gailesčio išgujo žiemą iš savo kiemų, garsiai kviesdami ateiti šilumą, žalumą ir saulės kaitrą.
