1939 metų rugpjūčio 23-ioji mūsų šalies istorijos puslapiuose pažymėta juoda spalva. Tą dieną Lietuva ir kitos šalys tapo dviejų grobuonių aukomis – J. Stalinas ir A. Hitleris, didieji tironai ir kraugeriai, pasidalijo tarp savęs didžiules teritorijas, patekusias jų įtakos sferon. Ši diena – ilgų okupacijos metų pradmės taškas, tremčių, žudynių ir tautos žlugdymo pradžia. Tačiau juodąją netekčių datą Pabaltijo tautos – lietuviai, latviai ir estai – įstengė nudažyti šviesia, džiugia Vilties spalva. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, susikibę rankomis į 600 kilometrų ilgio grandinę, pareiškėme pasauliui, jog esame laisvi ir dėl Laisvės kovosime.
Vargu ar tądien, prieš dvidešimt ketverius metus, žmonės, plūdę į Baltijos kelią, įsivaizdavo, ką jų dvasinis proveržis žada ateičiai. To pakilumo, vienybės ir drąsos jausmo nebepakartosime ir iš naujo nepajusime, tačiau su kokiu išdidumu šiandien galime pasakyti savo vaikams ir anūkams: „Ir aš ten buvau! Ir mano ranka, ištiesta visiškai nepažįstamam žmogui, padėjo išklibinti tironijos pamatus!“ Tad kasmet minima rugpjūčio 23-ioji – dvigubus jausmus žadinanti diena, kai liūdime dėl prarastos laisvės ir jai pasiaukojusių drąsuolių ir kai prisimename savo narsą ir žygdarbį.
Graudžios partizanų dainos, padainuotos kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblio, žvakelės, sužibusios kryžiaus papėdėje, – tai duoklė liūdesiui. O apie viltį, apie nepakartojamą vienybės žygį bylojo į gyvą grandinę susikibę stakliškiečiai. Jiems savo prisiminimus papasakojo Baltijos kelio dalyvė Danutė Petruškevičienė. Žinoma, yra ir daugiau Stakliškių krašto žmonių, prieš dvidešimt ketverius metus įsijungusių į šią unikalią akciją, jų atsiminimai taip pat labai svarbūs. Tačiau reikia ateiti ir ištrūkti iš kasdienybės darbų rato, nepabijoti kalbėti žmonėms, o ypač jaunimui, kuriam tai būtų neįkainojama istorijos pamoka apie tautos drąsą. Bet tiek šiame, tiek kituose svarbių datų minėjimuose susirinkusiųjų būna taip mažai…
