Vilija Čiapaitė
Birštono kultūros centre visus pasitinka Linos Beržanskytės-Trembo paroda. Ji pateikiama mums, žiūrovams, savitu braižu, vaizdinių kelionės tęstinumu.
Nuo pat pirmųjų paveikslų nugrimzti į jų paslaptingumą, kuris paslėptas po matine balta šilko skraiste ir tik gebantis ją praskleisti gali pamatyti, pajusti, suvokti, kuo gyveno menininkė tuo metu, kai buvo kuriamas darbas. Tačiau dar galima pastebėti, jog po ta skraiste sumaniai paslėpti vaizdiniai, kuriuose gali įžvelgti blyškią geltoną spalvą, kurią lemta pamatyti tik akylai ir toliau nei įprasta matančiai akiai. Geltona spalva dominuoja vos ne visuose darbuose. Tarsi ant balto drobės grunto užlieta ši spalva leidžia suvokti, kad viso pasaulio ašis sukasi ten, kur yra šiluma, meilė, supratimas, pakantumas… Tolumoje blykštantys vaizdinio kontūrai, susiliejantys su Visatos spalvomis, primena tapybą akvarele, tačiau užbaigimas taip ir lieka mįsle, kurią gali įspėti tik aštri akis.
Tik keliuose darbuose gali pajusti vėjo gūsį, kuris nešioja smėlio dulkes ir plėšia paskutinius medžio lapus. Smėlio dulkės piešia savo piešinius ant žemės ir nejučiomis gali pasijusti, jog esi to vėjo stebėtojas, jaučiantis nuo jūros atneštą sūrų prieskonį. Įsivaizduoji Nidos vaizdus, kuriuos regi plaukdamas jūra rūke ir stebėdamas pakrantę bei laukdamas, kad tuoj tuoj pro drumzliną šydą išlįs saulė ir viskas taps realu. Tačiau tokia sustabdyta akimirka, nugulusi ant drobės, leidžia susivokti, kad viskas yra taip trapu.
Keletas darbų atlikti ryškia ir tiesiog akį rėžiančia spalva, kur jaučiamas grubus aliejaus paviršius. Tai stebina ir kartu masina minčių eigą suvokiant, kad menininkė dar gyvena paieškose, norėdama atrasti kažką naujo…
Pakalbinau menininkę, kuri noriai sutiko pabendrauti. Juk darbai – tai tarsi menininko vidinio pasaulio veidrodis, kelias. O kaip tuo keliu buvo eita, kad galėtume žavėtis jos kūryba?
Apie kelionę iki dabar
Lina gimė Vilniuje, gydytojų šeimoje. Kiek prisimena, piešdavo, kur tik rasdavo popieriaus lapą. Pasak jos, kartą, pritrūkusi popieriaus ir aptikusi mamos rankinėje pundą nedarbingumo lapelių – visus supaišė. Kaip ten baigėsi – neprisimenanti, tačiau faktas savotiškai įsirašė į jos atsiminimų knygą.
Be to, jos judrumas ir pomėgis ne tik piešti buvo varomoji jėga. Prisimindama vaikystę ji pasakojo, jog net buvo pati sau ir aktorė ir režisierė. Ji sumaniai surežisuodavo vaidinimus ir juos vaidindavo į namus atvykusiems svečiams ir artimiesiems. Jai viskas buvo įdomu, jai viską norėjosi išbandyti! Mokėsi šokti, dainuoti, groti pianinu. Na, visų jos išmoktų dalykų, pomėgių nesuminėsi. Visi jie atėjo savo laiku, tačiau pomėgis piešti turbūt vis tik padėjo galutinį tašką jos gyvenime.
Ir štai, ji – M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokyklos mokinė. Po to – Vilniaus dailės akademijos studentė, kur įgijo freskos-mozaikos specialybę. Ji su meile prisimena dėstytojus, kurie jai davė tiek daug. Jų pamokos ir įžvalgos, jog Lina gali daug daugiau, buvo neabejotini. Nors ji krimto ne tik tapybos, bet ir kitų meno rūšių mokslus, tačiau vis tik prie širdies liko tapyba.
Ir štai, Lina – Vokietijoje, Štutgarte. Jai labai pasisekė, nes naujame centre ji turėjo ne tik studiją, bet ir patalpą, kur čia pat eksponavo savo darbus. Tie metai jos kūryboje paliko šiltus ir tik gerus prisiminimus. Parodos, susitikimai su menininkais ir šiltas priėmimas į tą menininkų ratą jai, kaip menininkei, buvo ypač malonus ir svarbus. Tačiau meilė Lietuvai, jos gamtai, žmonėms nustelbė viską ir po penkerių metų ji grįžo prie savo gimtųjų šaknų.
Lietuva ją pasitiko įvairiomis peripetijomis, tačiau nuvykusi į pajūrį suvokė, jog būtent čia ji pasijunta išsilaisvinusi, išsigryninusi. Pasak Linos, kur benuvyktų, kur bebūtų, tačiau pajūrys ją traukia ir traukia.
Būdama čia, kurorte, jau svajoja apie pajūrį… Beje, Birštone, jos parodoje, yra trijų darbų apie pajūrį ciklas, ir ji mintimis jau ten, Nidoje…
Dar daug buvo kalbama apie konkurenciją, pavydą ir kitokias problemas, bet nesinori nardyti po tuos labirintus. Tačiau menininkė tikisi, kad menas ir gėris bus aukščiau visko. Juk jos mėgstamos spalvos juoda ir geltona – tai tarsi klasika, susijusi su saule, kuri šviečia, masina, gaivina ir verčia nusišypsoti.
