Daugelis žino, jog šie, 2014 metai, skirti 300 metų, kai gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkui Kristijonui Donelaičiui. Kaip žinia, šie metai valstybiniu mastu paskirti šiai iškiliai asmenybei, pagarbą K. Donelaičiui atiduoda ir UNESCO – jubiliejinės jo gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.
„Metų“ autoriaus gimimo jubiliejui visoje Lietuvoje paskelbta valstybinė K. Donelaičio metų programa, duoklę jam atidavė savivaldybės, pavieniai menininkai. Tačiau, ar ta duoklė nebus vien formali, ar renginiai – „nepritempti“?
Vis dėlto, visa Lietuva sujudo, sukruto, ir lietuviai nuo mažiausio iki vyriausio gyventojo žino, kas parašė „Metus“.
O lapkričio 27d į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrių rinkosi jaunieji skaitytojai. Juk daug kam magėjo kuo daugiau sužinoti apie Kristijoną Donelaitį bei pažiūrėti lėlių spektaklį „Kiekvienam daryti gera savo darbu ir žodžiu“, pastatytą pagal K. Donelaičio pasakėčias „Ąžuols gyrpelnys“, „Lapės ir gandro čėsnis“, „Šuo Didgalvis“.
Daug informacijos vaikams suteikė skaidrės ir mokytojos Rimos Lyberienės pasakojimai apie poetą. Vaikai įdėmiai klausėsi, tačiau… „Papūtė“ stiprus ir triukšmingas vėjas, o jam taip skambiai „siaučiant“ atėjo išdidus gandras ir rudoji laputė. Visus linksmai nuteikė jų draugystė ir didžiojo ąžuolo pasipūtimas.
Linksmas juokas ir šypsenos vaikų veiduose sakyte sakė, jog renginys jiems neprailgo. Ir štai, mažieji pradėjo piešti, skaityti moralus pagal pasakėčias: „Ąžuols griuvo, o nendrė liko“, „Kieno galva tuštesnė, to ir puikybė didesnė“, „Draugystė kaip stiklas – sumuši ir neatitaisysi“ ir kitokius.
Ir čia vaikų išradingumui bei žinių pasidalijimui nebuvo ribų. Smagus pasibuvimas, kurio metu vaikai gauna tokią informaciją, yra labai svarbu, nes pilietiškumo ugdymas, istorijos puslapių vertimas žaidimų būdu dažniausiai išlieka visam gyvenimui.
Susitikimo laikas nenumaldomai greitai baigėsi. Vaikai ilgai prisimins, kaip linksmai ir draugiškai buvo užbaigtas projektas „Draugų ratas kiTOKS“.
Vilija Čiapaitė
