Liepos šeštąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo, Lietuvos valstybės dieną sugrįžtame prie savo valstybės, savo krašto istorinių ištakų, prie savo tautinės tapatybės. Tai ir Lietuvos karalystės diena. Šiuo metu žinomi istoriniai šaltiniai neužfiksavo mūsų krašto sąsajų su pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Bet kraštas Lietuvos istorijos erdvėje jau buvo. Kai pirmaisiais mūsų eros amžiais Paverknių medinės pilaitės gynėjai kovojo su slavais, jau vyko prekyba su romėnais, ką liudija rasta Nemajūnuose pirmųjų mūsų eros amžių moneta. Tą laikmetį byloja ir Pelekonių piliakalniai. Priešmindauginius laikus byloja ir Birštono savivaldybės, ir Prienų rajono savivaldybės kairėje Nemuno pusėje esantys piliakalniai.
Garbinga diena mus įpareigoja saugoti, vertinti ir ginti tai, ką mums paliko protėviai: valstybę, gimtąją kalbą, istoriją ir papročius. Mindaugo tėvas Ringaudas (Maukoldas) ir pats Mindaugas sujungdami Lietuvą natūraliai pirmiausiai galvojo apie savo žemės valdą-domeną, o tik paskui apie jos žmones. Dabar mes, piliečiai ir valdžia, turime būti laisvi, lygiateisiai ir atsakingi partneriai, turime veikti glaudžiai drauge, suprasdami, kad nėra didesnės vertybės, kaip visų Lietuvos žmonių gerovė, šalies saugumas, demokratinės saviraiškos plėtra. Justino Marcinkevičiaus talentas tai apibūdino kaip visaapimantį kategorinį imperatyvą: jeigu mes būsim geri, dori, tai ir Lietuva bus gera ir dora. Ypatingą atsakomybę Lietuvai, o tik paskui partijoms, partijėlėms ir jos piliečiams turėtų jausti piliečių renkamos tautos atstovybės nariai. Pirmiausiai galvokim apie tautą, kraštą, o tik paskui apie savo naudą ir gėrybes!
Praėjusiais metais krašto spaudoje apžvelgėme krašto didžiavyrių pėdsakus sostinėje Vilniuje, o šiais metais sustosime ties svarbiais kraštui istoriniais objektais Kaune.
Senuosiuose Kauno kunigaikščių rūmuose
Nusileidę nuo Aleksoto tilto, pervažiavę Vytauto Didžiojo tiltą, pasukę į dešinę, Aleksoto ir Muitinės gatvių kampe rasime pastatų kompleksą su uždarais kiemais. Tai ne kartą perstatytas pastatas, kuriame anksčiau buvo psichiatrinė ligoninė, dabar – restauruojamas ir Dailės akademijos Kauno dailės institutui priklausantis pastatas. Čia nuo XVI amžiaus veikė pavieto teismas, kitos tarnybos, čia dažnai apsistodavo atvykę į Kauną Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Čia gyveno ir vykdė valstybines pareigas mūsų krašto žemių valdovai, užėmę įtakingas pareigas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Trakų vaivadijos Kauno paviete. XVI amžiaus pirmuose dešimtmečiuose įvairiais valdomų dvarų klausimais čia dažnai yra buvojęs Birštono seniūnijos ir Jiezno dvaro valdytojas, Gulbės herbo rusėniškos kilmės kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius. Kauno paviete XVI amžiaus antroje pusėje ši kunigaikščių Holovčinskių vardą įgavusi giminė dar labiau sustiprėjo ir Motiejaus Mikitinyčiaus sūnus Jaroslavas Holovčinskis jau 1566 metais Jiezno, Balbieriškio, Šlienavos apylinkėse valdė labai stambų žemės masyvą. Dėl savo didelės įtakos kunigaikštis Jaroslavas 1565-1566 m. minimas kaip Kauno seniūnas, o 1567 m. – kaip Kauno maršalas (sprendė Didžiojo kunigaikščio pavestas teismo bylas – V. K.). Tad, be abejonės, Jiezno ir Balbieriškio žemių kunigaikštis mėnesiais šiuose rūmuose užtrukdavo (Ruskaja istoričeskaja biblioteka, t.33, Litovskaja Metrika, skyrius 1, dalis 3, Kniga publičnych del. Perepisi Litovskogo voiska, Peterbureg. 1915, p.470). Anot Kauno VDU istoriko Lauryno Šedvydžio, kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis buvo išsilavinęs ir 1568 metais mokėsi Leipcigo universitete (Laurynas Šedvydis. Kauno pavieto politinė bendruomenė 1544-1650: studijos akademijose bei kolegijose ir jų įtaka tolesnei karjerai – Kauno istorijos metraštis, 2015 m., p.18). Tai pirmasis žinomas krašto kilmingasis, mokęsis užsienio universitete. 1568 metų pabaigoje Jaroslavas Holovčinskis mirė. Jo valdos Balbieriškyje ir Šlienavoje atiteko sūnui Jaroslavui, o plačios Jiezno dvaro žemės su Šventininkų valsčiumi – sūnui Sčastnui. Sčastnas taip pat valdė Holovčino rūmus dabartinėje Baltarusijoje, buvo Liubošanų seniūnas ir Minsko pilininkas. Jis labai dažnai buvo Vilniuje, nes buvo įtakingas Ponų tarybos narys. Sčastnas, kad ir rečiau pavieto centre būdavo negu jo tėvas, bet kiekvienais metais iki 1610 m. ne mažiau kaip po 2 kartus, įformindamas žemių pirkimą, pardavimą, siekdamas išsiaiškinti ir apginti savo žemių ribas. Ypač prisimintinos 1581-1584 metų kelionės. Atvykęs 1581 metų gegužės 23 dieną pas mūsų minimame pastate dirbusį Kauno pavieto žemės teismo raštininką Skomoroką, padiktavo raštą, kuriuo išleido į laisvę nuo baudžiavos 33 krašto ūkininkus, suteikė Jiezno miestui teisę steigtis 30-yje margų, t.y. 216 ha žemės. Taip pat įsipareigojo Dievui pastatyti apaštališkuosius kalvinų maldos namus. Šie maldos namai veikė iki 1633 metų (VU MB RS, f.7, kn.28 A, p.226B, 227A, 227B). Šiuo svarbiu dokumentu prieš 435 metus įkurtas Jiezno miestelis. 1582 metais į pavieto teismą Sčastnas atvyko nupirkti 20 valakų Sobuvos kaimo žemių, 1583 metais – iš Bartošo Konarskio nupirkti Nibrių kaimą. Dar po metų senuosiuose Kauno kunigaikščių rūmuose kunigaikštis Sčastnas Holovčinskis apsilankė įforminti 20 Sobuvos kaimo valakų kartu su Valiūniškėmis pardavimą bajorui Valentinui Piacevskiui.
Pacai – Kauno teismo seniūnai
Kauno pavieto teismo seniūnai užtikrino tinkamą įvairių teismų veiklą. Jie vadovavo teismams, raštininkams, teismų šaukimų įteikėjams – vazniams, matininkams, žemės aprašytojams. Būsimasis LDK kancleris, Jiezno dvaro savininkas Kristupas Zigmantas Pacas Kauno pavieto teismo seniūnu išbuvo 10 metų nuo 1666 iki 1676 metų. 1661 m. K. Z. Pacas vadovavo kariuomenei, kuri išvadavo Kauną iš kelis metus trukusios maskvėnų okupacijos. 1676 metais šias pareigas jis perleido savo įpėdiniui, tolimam giminaičiui, taip pat Jiezno dvaro savininkui Mikalojui Andriui Pacui. Šis pareigas vykdė iki 1709 metų (Institut Historii Polskej Aademii Nauk. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskego. Spisy, T.2, Wojewodztwo Trockie XIV-XVIII Wiek, Warszawa, 2009, p.434-435).
Iš tėvo 1708 metais Kauno pavieto teismo seniūno pareigas perėmė jo sūnus Kristupas Konstantinas Pacas, jas ėjęs iki mirties 1725 metais.
Priešpaskutinysis Pacas, Mykolas Antanas (1754-1800) šias pareigas, kaip nupirktas, gavo iš savo uošvio brolio LDK iždininko Antano Tyzenhauzo (Ten pat, p.436). Jis jas ėjo iki pat mirties 1800 m. Istoriniai šaltiniai akcentuoja tai, kad Mykolas Antanas Pacas išsprendė Kauno žydų problemas.
Žydams Kaune ilgą laiką nebuvo leidžiama gyventi Senamiestyje. 1782 m., praėjus keliems metams, Kauno seniūnas Mykolas Pacas išnuomavo Vilijampolės pirkliams Abeliui, Maušai ir Levkai Izaakovičiams Soloveičikams prie Kauno pilies esančią savo jurzdiką su keliolika gyventojų. 1788 metų dokumentuose atsirado Kauno kahalo su Mauša Soloveičiku pavadinimas (http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/680/). Mykolas Antanas Pacas atvėrė kelią ir masiniam žydų apsigyvenimui Jiezne. 1782 m. vyskupo Ignoto Masalskio Jiezno parapijos vizitacijoje nurodoma nemaža žydų diaspora Jiezne.
Pacų rūmai Kaune
Pereikime per Rotušės aikštę ir pažvelkime į Maironio namus – Kauno literatūros muziejų. Šis pastatas atsirado ant Pacų rūmų rezidencijos, kuri čia buvo Kristupo Zigmanto Paco pastatyta XVII a. 7 dešimtmetyje, pradėjus Pažaislio vienuolyno statybą. Čia daugiau kaip 100 metų gyveno Pacai, čia jie ilsėjosi nuo valstybinių pareigų atlikimo. Tiek Senųjų Kauno Kunigaikščių namuose, tiek Rotušės aikštėje jauti krašto istorijos dvelksmą ir didžiavyrių atliktų darbų virsmą. Iš čia jie, eiklių žirgų traukiamomis karietomis, vinguriuotais keleliais, per mažesnių upių lieptelius, pro Rumšiškes ir per Vilūnus vasarai grįždavo į savo gražiausią ir patraukliausią turtą – Jiezno grafystę, Jiezno rūmus, Jiezno valdą.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
