Gamtos pamoka
Vien savanorių, gynusių mūsų kraštą, daugelio vėliau patyrusių tremtis, tarp jų ir žuvusių, yra šimtas pavardžių, vien krašto pradinėse mokyklose abiejose Nemuno pusėse dirbo per 70 mokytojų, .„Žiburio“ gimnazijoje tarpukariu iniciatyviai ir atsakingai dirbo per 30 mokytojų. Nemažiau kaip 50 valsčių viršaičių abiejose Nemuno pusėse atsakingai dirbo krašto labui. O mūsų tarpukario lakūnai, karininkai, gydytojai, viešosios tvarkos ir pasienio policininkai, girininkai, gaisrininkai, kai kurie ypatingai pasižymėję kariai šauktiniai? Ar jie visi savo atsidavusiu darbu nestiprino mūsų krašto, o tuo pačiu ir Lietuvos Valstybės, ar jie mums ne pavyzdys? Mes juos pirmiausiai turime išryškinti, pateikti kraštui.
Paskutiniame Kietaviškių aštuonmetės mokyklos kolektyve
Trejus metus dirbdamas įvairiuose Lietuvos archyvuose labai dažnai susitikdavau su Panevėžio, Kaišiadorių, Kėdainių, Jonavos, Alytaus, Raudondvario, Rumšiškių muziejų istorikais ir specialistais. Jie jau tada ruošėsi šiam Muziejų kelio laikotarpiui. Prienų krašto muziejaus darbuotojų ten neteko sutikti. Dabar, neatlikę namų užduočių, jie ragina tai daryti kitus, nors už darbą muziejininkai gauna iš savivaldybės biudžeto pinigus. Nebuvo tinkamai dirbama, kad būtų išryškintos svarios tarpukario asmenybės, tad raginama atminti kitų istorinių laikotarpių asmenybes. Pagirtina, bet, ponai, jau pramiegojome: tai jau darėme 2009 metais, kada šventėme Lietuvos tūkstantmetį! Taigi, vėl matome tik „paukščiukų“ dėjimą ir darbo imitaciją.
Maryklio pradinėje mokykloje
Kažkaip keista, kad minėtame pareiškime neminimi nei Vasario 16-osios signatarai, nei keturi mūsų kraštui tarpukaryje atstovavę Seimo nariai.
Prienų muziejus savo pateiktame pareiškime mini 20 žymių žmonių. Ar ne per mažai krašto muziejui, žengiančiam trečią dešimtmetį, tik tiek visuomenei pateikti asmenybių, tuo labiau, kad absoliuti dauguma pateiktųjų yra chrestomatinės ir žinomos jau ir kiekvienam aštuntokui? Gal nepatingėkime, nueikime bent į senąsias kapines ir surašykim žymių dvasininkų, savivaldybės pareigūnų tarpukariu pavardes?!
Pelekonyse
Viešai kreipiuosi į gerbiamuosius Prienų rajono savivaldybės merą A. Vaicekauską, vicemerą A. Marcinkevičių, Prienų rajono Savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, turizmo ir sporto komiteto pirmininkę Loretą Jakinevičienę, kultūros ir švietimo specialistus, prašydamas juos paveikti, kad istorinės asmenybės mūsų krašte būtų renkamos atsakingai, kad būtų sudaryta kompetentinga visuomenės komisija, įtraukiant istorikus, tremtinių ir politinių kalinių organizacijos narius, dvasininkijos atstovus, kad pasiruošimas Lietuvos Valstybės 100-mečiui tikrai būtų gilus, prasmingas ir atsakingas.
Su mokytoja Ona Smalskaite Stakliškėse
Didžioji valstybės sukaktis reikalauja ne viešųjų ryšių, o reikšmingų ir prasmingų darbų, kurių tikrai pasigendame.
Iki šiol tebesitęsiantis kapinių nesutvarkymas, kapaviečių nesuregistravimas, Kęstutėnų kareivinių griovimas ir šiukšlinimas tikrai prie to neprisideda. Manome, kad iš valdžios vyrų vienąkart sulauksime tikro supratimo. Kitu atveju, pateiksime savo dar daugiau detalizuotus argumentus ir juos ginsime įvairiose valdžios institucijose, taip pat ir Nacionaliniame muziejuje, Kultūros ministerijoje, Seimo Kultūros komitete ir Lietuvos istorijos institute.
Marija Kaluževičiūtė – didžioji krašto asmenybė
Nors matydami dabartinėje Prienų valdžioje daug nesupratimo, pigaus darbo imitavimo, netgi primityvizmo visuomet ištiesiame ir ištiesime pagalbos ranką krašto istorijos, krašto šviesuolių įprasminime. Jiezno gimnazijoje prieš savaitę buvo atidaryta 37 nuotraukų ir istorinių dokumentų paroda „Mokytojo kelias“. Suradę nuotraukas ir dokumentus, parodą inicijavome mes, sulaukę gražaus ir nuoširdaus gimnazijos direktorės Neringos Zujienės, istorijos mokytojos Nijolės Aleškevičienės, kitų administracijos atstovų ir mokytojų kolektyvo palaikymo.
Jiezno katalikiškojo švietimo istorija siekia daugiau kaip 370 metų, bajoriško mokymo, kaip ir Birštono, Stakliškių parapijose – 220 metų. Paroda Jiezno gimnazijoje skirta lietuviškos parapijinės mokyklos šimtmečiui. 1916 m. kaizerinė Vokietijos administracija leido steigti lietuviškas parapijines pradines mokyklas, kuriose buvo lietuvių kalba dėstoma tikyba, mokoma rašyti ir skaityti, skaičiuoti, pažinti kraštą ir jo istoriją. Marija Kaluževičiūtė buvo pirmoji iš dvylikos krašto mokytojų. Pradėjusi dirbti Sokonyse, vėliau persikėlė į Marginius, Anglininkus, Pelekonis. Vėliau dirbo įvairiose Alytaus apskrities mokyklose. Mokytojos kelias sudėtingų istorinių laikotarpių, okupacijų sūkuryje truko nuo 1916 iki 1967 metų. Parodoje labai įdomi nuotrauka „Vargo mokykloje“. Kiekvienais metais pokario mokytojai ir moksleiviai prisimindavo pogrindinę daraktorinę mokyklą, kada į vieną ūkininko trobą buvo suvežami mokiniai, kur keliaujančio mokytojo jie buvo mokomi. Caro žandarui užklupus, jie virsdavo malkų kapotojais, verpėjomis, plunksnų plėšymo talkos dalyviais.
Patraukia nuotraukos, vaizduojančios Marijos draugę, ilgametę Stakliškių pradinės mokyklos mokytoją Oną Smalskaitę. Visiems įstrigs 1939 metų rugsėjo 1 d. Jiezno valsčiaus pradinių mokyklų mokytojų nuotrauka. Beveik visi šie mokytojai po nepilnų dvejų metų buvo ištremti į Rusijos šiaurę ar tapo holokausto aukomis.
Kiekvienas aplankęs šią parodą supras, kad ji savo patraukiančia, įtaigia medžiaga gali būti eksponuojama ne tik kitose gimnazijose, bet ir regioniniuose Alytaus, Marijampolės ir kituose muziejuose. Tai tik įtikinamai parodo, kad aktyviai dirbanti gimnazija, pagrindinė mokykla gali tapti ir svarbiu muziejinės veiklos centru ne tik saviems mokiniams, jų tėvams, bet ir miestelių gyventojams bei svečiams. Tai savo rimtu pavyzdžiu įrodė pakuoniškiai, tuo keliu žengia ir jiezniškiai.
Parodos pristatyme dalyvavo ir mokytojos Marijos Kaluževičiūtės seserėčia birštoniškė Ona Valatkaitė, įdomiai papasakojusi apie savo tetą. Jiezno kapinėse padėjome gėlių ir uždegėme žvakutes ant jos kapo. Įprasminę šią didžią krašto asmenybę, nežadame tuo apsiriboti. Bendruose planuose su Jiezno gimnazija – naujų krašto asmenybių, mokytojų, partizanų atskleidimas. Kol kapai lygia vieta nepavirto, kol žmogiška atmintis neištrynė…
Istorikas Vytautas Kuzmickas
