Lietuvos valstybės 100-ečiui artėjant. Mintys be užuolankų

Senosiose Prienų kapinėse šalia kitų kapų verkia užmirštas Prienų burmistro Konstantino Olšausko kapas. Gimė jis prieš 125 metus Prienų mieste, 1890 m. spalio 9 dieną. Buvo vienas iš pirmųjų Krikščionių demokratų sąjungos skyriaus, įkurto1918 m. pabaigoje, narių, kartu su daktaru Juozu Brundza kūrė lietuvišką savivaldą.

J. Brundza faktinis krašto vadovas buvo nuo 1918 m. liepos pradžios iki 1919 m. kovo pabaigos. 1919 m. sausio 11 d. iš Prienų bažnyčios sakyklos buvo perskaitytas Prienų miesto valdybos pirmininko J. Brundzos ir jo sekretoriaus K. Olšausko skelbimas: „Sausio 13 dieną pusiau 3 valandą po pietų įvyks susirinkimas ant kurio bus apsvarstomi šie išklausymai: 1) Kova su spekuliantais, 2) Kova su plėšikais, 3) Kova su girių naikinimu, 4) Įsteigimas kvasos (kasos – V. K.), 5) Įnešimai susirinkusių“ (LCVA, f.1567, ap.1, b.1, p.8 – kalba netaisyta). Susirinko per 700 Prienų žmonių, susirinkimas užsitęsė iki vėlumos, buvo priimti skubūs, principingi sprendimai. Padėtis buvo sudėtinga, nes krašte buvo suirutė, kurią dar labiau skatino besiruošiantys kraštą palikti, plėšikaujantys vokiečių kariai. Nuo 1919 m. balandžio J. Brundza jau buvo tik Prienų tarybos narys, o burmistru nuo to laiko tapo K. Olšauskas (Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai, VI tomas, Marijampolės apskritis, Kaunas, 1937, p.147).

Naujuosiuose rinkimuose laikotarpiui iki 1921 metų pabaigos burmistru buvo išrinktas Konstantinas (Ten pat). Šiame sudėtingame laikotarpyje jis parodė principingumą ir drąsą. 1920 m. vasario 22-23 dienomis Prienuose kilo neramumai. Dėl tuo metu Kaune vykusių neramumų Lietuvos kariuomenėje socialistų įtakoje buvę darbininkai paskelbė streiką, reikalaudami iš darbdavių atlyginimus pakelti 40 procentų, taip pat siekė nuversti ir esamą valdžią. Bravoras tebedirbo, bet sustojo lentpjūvių ir malūnų veikla. Burmistras pasinaudojo diplomatiniais sugebėjimais ir politinis gaisras buvo užgesintas („Lietuvos ūkininkas“. 1920 m. kovo 7 diena, nr.10, p.4). K. Olšausko vadovavimo metu buvo sutvarkyti gatvių grindiniai, atidarytos naujos parduotuvės, įvesta tvarka tuometinėje milicijoje (taip tuo laiku vadinosi – V. K.), pakeisti gatvių pavadinimai.

Antrą kartą burmistru K. Olšauskas buvo išrinktas 1925 metais. Šios kadencijos pradžioje jis labai sielojosi dėl savanaudiškos miesto tarybos narių Borucho Šliovės ir Cezario Pšemeneckio veiklos. Mat pirmasis buvo miško pirklys ir siekė vadovauti miesto kasai. O antrasis buvo įvairių bankų valdybų narys, daug dirbo gimnazijoje ir mažai skyrė dėmesio tarybos nario veiklai. Išsakytos jų atžvilgu kritinės pastabos neliko be atsako: po pusmečio K. Olšauskas buvo nušalintas nuo burmistro pareigų ir teliko tarybos narys ir labai aktyvus.

Nedaug žinome apie K. Olšausko šeimą. Žinome tik tai, kad jis turėjo brolius Steponą, Kazimierą ir seserį Mariją Olšauskaitę-Grišnienę. Gyveno burmistras tuometinėje Malūnų gatvės 4-ajame name (LCVA, f.1361, ap.1.b.581.l.228). Mirė jis 1939 metais.

Artėjant Lietuvos valstybės jubiliejui Prienų rajono savivaldybės atsakingų asmenų abejingumas krašto istorijai, istorijos paveldui kelia nerimą. Matome tik tuštoką šio darbo imitaciją. Šių metų Paveldo diena tapo tik juokingu pijaru be gilesnės prasmės, kvalifikacijos, kai kur užmirštami net elementaraus humanizmo dalykai. Nereaguojama į tai, kad miesto senosiose kapinėse guli daugiau kaip 20 įžymių krašto asmenybių – kapinės net neįrašytos į Paveldo registrą. Nors tai ir labai svarbūs miesto istorijos ženklai. Tad norisi paklausti gerbiamų miesto savivaldybės vadovų: ar tokia yra Jūsų, kaip pareigūnų, vidinė pozicija, ar nesugebate rodyti reiklumo savo pavaldiniams, ar pavaldiniai nekompetentingi? Tuomet gal pažvelkit į Kauną ar bent į kaimynus, Kauno rajono savivaldybę!

Iškeldami bajorų Geištarų įprasminimo krašto istorijoje klausimą, mes iškėlėme ir kiekvieno mūsų atsakomybės klausimą. Tiek piliečio, tiek valdžios. Deja, patyrėme, kad šioje plotmėje mašina ir toliau nevažiuoja, ypač tų, kurie už svarstomas funkcijas gauna mokesčių mokėtojų pinigus.

Ir dar priminsime, kad liko neatkreiptas valdžios dėmesys ne tik į 125-ąsias Prienų burmisto, lietuviškosios valdžios Prienuose kūrėjo gimimo metines, bet ir į 145-ąsias Prienų patriarcho, gydytojo nuo Pakuonio iki Stakliškių, knygnešių rėmėjo, žydų gelbėtojo, Birštono kurorto direktoriaus, kilnios asmenybės Juozo Brundzos gimimo metines. Iki šiol – nei parodos, nei išsamesnės istorinės apybraižos. Ir taip mes sutinkame Lietuvos valstybės šimtmetį… Kaip tada nepritarsi tiems, kurie reziumuoja: „ir nevyniosim žodžių į vatą – akmens amžius Prienuose…“

Istorikas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos sąjungos narys Vytautas Kuzmickas