„Nuo moreninių kalvų iki kloniuose susikaupusių durpių – visa tai byloja apie paskutinio ledynmečio palikimą. Vienas svarbiausių to laikotarpio pėdsakų – Simno-Balbieriškio limnoglacialinis baseinas, užimantis didelę teritoriją tarp Sūduvos ir Dzūkų aukštumų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Danguolė Karmazienė.
Vykdant valstybinių geologinių tyrimų programos „Klimato kaita ir geologinė aplinka (geoaplinka)“ dalį „Erdvinis geologinis kartografavimas“, 2024 m. baigtas Balbieriškio lapo (533,3 km²) ir dalies Prienų lapo (198,4 km²) kvartero darinių erdvinis geologinis kartografavimas 1:50 000 masteliu (projekto atsakingoji vykdytoja – Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Danguolė Karmazienė). Tyrimų plotai yra Alytaus, Prienų, Marijampolės ir Kazlų Rūdos rajonų teritorijose. Be to, kartografuota ir papildomai – iki galo užpildyti 1:10 000 topografiniai lapai į rytus ir į pietus nuo ploto ribos.
Iš viso kartografuota 856 km² Lietuvos ploto. Sudaryti valstybiniai kartografiniai dokumentai 1:50 000 masteliu – kvartero geologinis su geologiniu pjūviu, iliustruojančiu kvartero storymės geologinę sandarą, žemėlapis ir geomorfologinis žemėlapis. Taip pat sudaryti to paties mastelio faktinės medžiagos ir litomorfogenetinio rajonavimo (su tipiniais litologiniais-genetiniais pjūviais) žemėlapiai. LIDAR’o duomenys padėjo sukurti detalesnius ir tikslesnius žemėlapius, ypač miškingose vietovėse. (Detalų projekto aprašymą rasite čia.)
Balbieriškio ploto pagrindinės geomorfologinės formos ir jų kompleksai
Kaip ledynai keitė kraštovaizdį
„Maždaug prieš 14 tūkst. metų besitraukdamas ledynas ilgesniam laikui stabtelėjo, savo pakraštyje palikdamas kraštinių darinių juostą. Šis ledyno postovis vadinamas Pietų Lietuvos faze. Darbų plote sustojęs ledynas ties pakraščiu suformavo moreninį Šilavoto kalvagūbrį.
Tipiškas morenos vaizdas
Toliau nuledėjant teritorijai, ledyno tirpsmo vandenys negalėjo laisvai nutekėti dėl priešais ankstesnio ledyno postovio metu jau suformuotos Dzūkų aukštumos ir dar neišledėjusio Šilavoto moreninio kalvagūbrio.
Vanduo tvenkėsi uždarose dubumose, sudarydamas milžiniškus prieledyninius ežerus, vadinamus limnoglacialiniais baseinais. Didžiausias – Simno-Balbieriškio baseinas – išliko kaip geologinis palikimas, kurio pėdsakus galima atsekti ir šiandien“, – pasakoja D. Karmazienė.
Po ledynu susikaupęs tirpsmo vanduo, veikiamas didelio hidrostatinio slėgio, su didele jėga prasiverždavo iš po ledyno, išgrauždamas ilgas siauras tunelio pavidalo formas – rinas. Balbieriškio plote kartografuota 10 rinų, atsikūrusių povandeninio glaciokarsto keliu. Ilgiausia 11 km ilgio Ūdrijos rina jungia Ūdrijos ežerą ir Peršekės, Cibiliekų, Čižikų, Bernotiškių rininius klonius, vėliau užpelkėjusius.
Kodėl tai svarbu?
Atliekant detalius geologinius kartografavimo darbus Balbieriškio ir Prienų apylinkėse, buvo patikslintos kvartero darinių sandaros ypatybės, nustatyti svarbiausi reljefo formavimosi procesai ir jų pėdsakai. „Šie tyrimai, – teigia D. Karmazienė, – suteikia naujų duomenų ne tik moksliniams tikslams, bet ir praktiniam pritaikymui – nuo kraštovaizdžio raidos supratimo iki naudingųjų iškasenų paieškos ar teritorijų planavimo.“
Geologinės atodangos, kaip tų laikų archyvai. Balbieriškio atodangoje geologas dr. V. Mikaila suskaičiavo 230 metinių varvų. Jų skaičius leidžia tiksliai nustatyti, kiek metų egzistavo prieledyninis ežeras ir kaip ilgai regioną veikė tirpstančio ledyno vandenys.
Varvos – tai nuosėdų sluoksniai, kurie kaupėsi ledyninių ežerų dugne. Vasarą, kai ledynas intensyviai tirpdavo, į ežerą patekdavo rupesnės smėlio ir itin smulkios – aleurito ir molio (dulkių dydžio dalelių) sankaupos. Vasarą ledyniniame ežere nuguldavo rupesnė medžiaga, o žiemą, kai vanduo aprimdavo, į dugną nusėsdavo smulkios molio dalelės. Taip kasmet formavosi naujas sluoksnis – viena šviesesnė (vasaros) ir viena tamsesnė (žiemos) juosta, sudaranti metų įrašą geologiniame kalendoriuje.
Varvos – unikalus ledyninių ežerų palikimas, nes pagal jas galima atkurti klimato pokyčius ir ledyninių baseinų svyravimus. Varvų sluoksniai suteikė svarbių duomenų apie ledyninių ežerų sedimentacijos procesus ir jų kaitą.
Balbieriškio atodangos varvos (B. Karmazos nuotr.)
Nuogulų ir nuosėdų analizė atskleidžia kraštovaizdžio evoliuciją: kalvos sudarytos iš moreninio priesmėlio ir priemolio su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša, vietomis smėlio ir žvyro tarpsluoksniais, o pelkėse tūkstantmečius kaupėsi durpės – vien Palių pelkėje durpių sluoksnis siekia beveik 9 metrus! Kadangi per metus pelkėje susikaupia 1–1,5 mm durpių, šis sluoksnis susiklostė per maždaug 6 000–9 000 metų.
Į darbų plotą patenka vienos iš didžiųjų Nemuno kilpų – Balbieriškio kilpos dalis. Didžiosios Nemuno kilpos – unikalus reiškinys Europoje, nes vingiuoja ne upės vaga, bet visas slėnis. Įprastai upėse posūkiai (meandros) formuojasi tik upės vagoje, o Nemuno slėnis tris kartus pasisuka 90 laipsnių kampu – tai reiškia, kad pasikeitė visa upės aplinka. Kilpų kilmė siejama su sudėtinga tektoninių ir ledyninių procesų sąveika.
Šiandien šie gamtiniai dariniai ne tik suteikia įžvalgų apie praeities klimatą, bet ir yra svarbūs tiek mokslui, tiek praktiniam kraštovaizdžio planavimui. Lietuvos ledyninės praeities tyrimai leidžia geriau suprasti, kaip formavosi mūsų žemės gelmės, ir padeda tvariai planuoti ateitį.
Vidinio ledo limnoglacialinių nuosėdų tekstūra
