1919 m. vasario 10–13 dienomis permainingai vykęs mūšis su bolševikais užtikrino Prienų, Marijampolės ir Laikinosios valstybės sostinės Kauno saugumą. Jiezne atremti, netekę daug karių ir karinės amunicijos, bolševikai turėjo trauktis iki Aukštadvario, o vėliau net iki Vilniaus. Link Jiezno ir Prienų jie jau daugiau nepuolė. Tai – visos jaunos Lietuvos valstybės pergalė.
Šis jubiliejus man savotiškai ir asmeniškas. 1919 m. vasario 10 d. bolševikai nužudė mano giminaitį iš gimtojo Liciškėnų kaimo Juozą Daunorą, kuris vasario 15 d. buvo palaidotas kartu su savanoriais. Vėliau, 1930 m., Jiezno pavasarininkams pastačius paminklą, jame šalia kritusių Lietuvos savanorių buvo iškalta ir mano giminaičio pavardė. Esu kito Lietuvos savanorio Juozo Ligeikos anūkas, tad ši tema šeimoje visuomet svarbi. Mano gimtajame Liciškėnų kaime bolševikai 1919 m. vasario 13 dieną patyrė triuškinantį smūgį.
Daug apie tai pasakojo tą matę seneliai, kaimo senoliai Antanas Kazlauskas, Adomas Pempė, Aleksas Buinickas, Antanas Rakickas ir kiti. Šia tematika esu surinkęs daug medžiagos, rašęs, daug praktiškai padėjęs įgyvendinant savanorių atminimą. Ta tema esu daręs pranešimą jiezniečiams ir Lietuvos kariams mūšio 90-ečio minėjime.
Šiam šimtmečiui surinkau naujos medžiagos ir norėjau gyvai sudominti Jiezno krašto visuomenę ir karius. Deja, dėl manyje jau seniai susiformavusių skirtingų negu Prienų valdžios politinių įsitikinimų, skirtingų požiūrių į Prienų savivaldybės veiklą, man mano gimtoje žemėje neleidžiama to daryti. Lyg ir pradedu nesuprasti, kokie dabar metai?!
Tad negalėdamas tiesiogiai perteikti savo žinių gimtinei, bandau tai daryti per krašto žiniasklaidą, o kai ką – per asmeninę socialinio tinklo paskyrą.
„Marš, algirdėnai! Algirdo kardas
Senojo Kremliaus daužė vartus!
Laisvės kovose Algirdo vardui
Lenkėsi vėliau priešas nuožmus.
Marš, algirdėnai! Dzūkams karžygius
Primena tylūs Jiezno kapai.
Marš, algirdėnai! Pulko mūs žygius
Skelbia Tėvynės Kovų Varpai.
Ilgas, didingas žygių mūs kelias,
Kelias į laisvę, garbę tautos.
Ten, kur pasviręs stovi kryželis,
Ilsisi kaulai aro kovos.
Alytus, Jieznas! Dauguvos žygiai…
Gynėm net brolių latvių žemes.
Pliekėme priešus visur mes lygiai,
Bermonto gaujas triuškinom mes …
Jiezne pradėję, iki Kalkūnų
Gujom gausingus priešo pulkus.
Kovės su priešais pulkas-klajūnas
Ten, kur Tėvynė pašaukė mus.
Dzūkai, aukštaičiai, broliai žemaičiai
Mūsų garbingus žygius atmins;
Alytus, Jieznas, Seinai ir Giedraičiai
Algirdo pulką amžiams primins.
Žygis po žygio, kruvinos kovos…
Vėliava Vyčio kalba už mus!
Meilė Tėvynės – mūsų vadovas
Audrai ištikus buvo ir bus!“
Liudas Žukauskas-Sakalinis. Marš (Skiriu algirdėnams. – „Širdis ir plienas“, Kaunas. 1939, p.39–40).
Tai, beje, ne vienintelis eilėraštis, kuriuo Liudas Žukauskas, pseudonimu Sakalinis, primena mūšį su bolševikais. To paties rinkinio eilėraštyje „Savanorių kelias“ jis rašo:
„Laisvės sargyboj budi sustingę
Daug savanorių brolių kapuose.
Budi Kėdainių, Jiezno, Nedzingės,
Budi Giedraičių, Vilniaus laukuose“ (Ten pat, p.20).
Kitame eilėraštyje „Algirdėnams“ Liudas Žukauskas-Sakalinis, apžvelgdamas LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo II pėstininkų pulko kelią, rašė:
„Ryžtingi prieblandoj aušros
Vadavom tėviškės žemes:
Nuo Jiezno iki Dauguvos
Kautynių maršu ėjome mes“ („Karys“, 1938, nr.47, p.1347).
Tai tiesiog daug kartų liudija mūsų karių kovų su bolševikais 1919 m. vasarį nepaneigiamą reikšmę Lietuvos valstybingumo išsaugojimui.
Savo eilėraščius poetas skyrė savanoriams, kai kurių pulkų kariams, karo invalidams, kai kurių kovos mūšių įamžinimui.
Karys ir poetas Liudas Žukauskas (1894–1972) – praėjusio šimtmečio epochos veidas.
Tarpukario laikotarpio Lietuvos visuomenę apibūdiname kaip atsakingą. Neidealizuojame, bet buvo gyvenama, kad būtų užsidirbama nevagiant ir neapgaudinėjant kitų. Dirbti Lietuvai – tai reiškė dirbti be privilegijų, kanceliarinių išlaidų ir nuolatinių finansinių machinacijų, savo šeimų apturtinimo postais ir pareigomis. Kuklumas, paprastumas, nenutolimas nuo žmonių buvo valdininko garbės ženklas.
Liudas Žukauskas įvadiniame eilėračių leidinio žodyje rašė: „Gimiau knygnešio šeimoje. Mačiau žandarų kratas. Iš draudžiamų knygų mokiausi pažinti lietuviškas raides. Dvejus su puse metų išbuvau karo frontuose, pasaulinio karo pragare, kur 30000 lietuvių buvo priversti kovoti už svetimus reikalus.
Kaip Lietuvos laisvės karo dalyvis, mačiau didvyriškus žygius ir pasiaukojimą tų, kurie šiandien cementiniais kryželiais primena Tau, Lietuvos jaunime: „Žuvome, kad jūs gyventumėt laisvi…“ Aš neabejoju, kad pačius gražiausius atgimusios Lietuvos istorijos puslapius įrašė mūsų kariuomenė savo krauju. Štai, kodėl aš skiriu savo eilėraščius jums, mielieji kariai“ („Širdis ir plienas“, Kaunas, 1939, p.5).
Liudas Žukauskas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o nuo 1919 m. iki 1923 m. –Nepriklausomybės kovose. Daug laiko jis kovojo LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo II pėstininkų būrio, kovojusio su bolševikais Jiezne 1919.02.10–13 dienomis, sudėtyje. Iš jo eilėraštyje dažnai akcentuojamo Jiezno galima daryti prielaidą, kad jis galėjo dalyvauti Jiezno mūšyje, nes iki šiol istorikų dėl šaltinių nepasiekiamumo neišaiškintas jo gyvenimo laikotarpis nuo 1918 m. rugsėjo 15 d. iki 1919 m. balandžio 4 d.
1919 m. Kunigaikščio Margio 6-ojo pulko sudėtyje jis narsiai kovėsi Dauguvos fronte ir rugpjūčio 26 d. Obelių apylinkėse buvo sunkiai sužeistas. Po sužeidimo iš kariuomenės išleistas lapkritį apdovanotas I laipsnio kryžiumi „Už Tėvynę“. Jis vėliau, 1933 m., dar buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu, 1928 metais – Nepriklausomybės, 1940 metais – Savanorio medaliais.
Liudas Žukauskas vėliau dirbo valdininku, taip pat kariuomenės žvalgybos skyriuje. 1934 m. birželį jis bandė susprogdinti traukinį, kuriuo į Vilnių važiavo maršalas J. Pilsudskis. Nepavykus pasikėsinimui, lenkų žvalgyba už jo galvą buvo paskyrusi 100 tūkstančių auksinų premiją. 1941 m. birželio 14 d. Liudas Žukauskas-Sakalinis ir jo šeima buvo išvežti į skirtingas tremties vietas Krasnojarsko krašte. Į Lietuvą jam buvo leista sugrįžti tik 1963 metais. Gyveno Alytuje, kur 1972 m. mirė. 1992 m. Alytuje mirė jo vienintelis sūnus Stasys. Palaidotas gimtinėje, Lazdijų rajono Rudaminos kapinėse. Jieznietis ten kelią tikrai turėtų surasti.
Liudas Žukauskas-Sakalinis pabrėžė tai, kuo mes dabar turime didžiuotis: mums brangiomis, didelio pavyzdžio vertomis laisvės kovomis – mūsų patriotine esybe (https://docs.google.com/viewer?a=v&pid=sites&srcid=ZGVmYXVsdGRvbWFpbnx0eWxvamUyfGd4OjMzOTc3ZTY5YmUyM2E0Yjk)
Istorikas Vytautas Kuzmickas
