Kraštotyrinis-leidybinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1918-1940“
Stakliškių karžygys Adomas Jaskutėlis (1886-1945)
Stakliškės nuo 1862 iki 1915 metų priklausė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Jiezno valsčiui. Iš šio valsčiaus Stakliškių mobilizacinio punkto 1914 m. į carinę kariuomenę ginti „caro, pravoslavijos ir Tėvynės“ buvo pašaukta daugiau kaip 300 valsčiaus žmonių, jų tarpe daugiau kaip 50 stakliškėnų (LCVA, f.974, ap.1, b.17, l 12). Ne visi jų grįžo iš kautynių įvairiuose frontuose. Tarp grįžusių buvo ir Adomas Jaskutėlis. Jo protėviai keliomis giminės šakomis Stakliškėse yra žinomi nuo 1670 m. (Stakliškių bažnyčios krikšto (1699-1813), jungtuvių (1699-1798) ir mirties (1705-1798) metrikų knygos. Parengė Algimantas Krinčius, Krinčinas, 2014. Savilaida, p.16).
Jaskutėlių giminė pasižymėjo aktyvumu įvairiuose istorijos tarpsniuose. Adomas Jaskutėlis atliko karinę privalomą tarnybą carinėje kariuomenėje, artilerijos dalinyje 1906-1909 m., po to dvejus metus pasiliko virštarnybiniu kariu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis tarnavo 26 artilerijos brigadoje. Tą liudija tyrinėtojų anksčiau nepaliesta nuotrauka, kurioje jis yra nufotografuotas su tarnybos draugu ir pažymėtas ženklu „X“ (LCVA, f.974, ap.1, b.17, l.14). Dauguma karių, grįžę po sunkios, varginančios karinės tarnybos Pirmajame pasauliniame kare, pateikdavo dokumentus apie buvusią karinę tarnybą carinėje kariuomenėje ir toliau atsisakydavo tarnauti jaunoje Lietuvos kariuomenėje. A. Jaskutėlis pasirinko sunkų patrioto kelią.
Adomas Jaskutėlis – Lietuvos savanoris
A.Jaskutėlio karžygišką kelią fundamentaliame darbe apie Vyčio kryžiaus kavalierius yra aprašęs žinomas tyrinėtojas ir visuomenės veikėjas Vilius Kavaliauskas. Anot jo, 1919 m. balandžio 29 dieną karys Alytaus komendantūroje pareiškimu pasiprašė priimamas į Lietuvos kariuomenę. Įstojęs į ją A. Jaskutėlis parodė ne vieną didvyriškumo pavyzdį. V. Kavaliauskas rėmėsi 1939 m. „Karys“ Nr.2 pateikiamais duomenimis. A. Jaskutėlis tarnavo 4 artilerijos baterijoje. Sunkų išbandymą savanoris patyrė Daugpilyje: „Daugpilyje 4 baterijai buvo skirta saugoti Dauguvos tiltą, kad bolševikai nesiveržtų į lietuvių pusę. Naktis buvo rami. Laisvi nuo pareigų artilerininkai pradėjo lošti kortomis. Tuo tarpu išgirdo patrankos šūvį. Šūvis nusinešė kortas. Pribėgę savųjų rado baterijos vadą prie patrankos. Iš vado sužinojo, kad bolševikai keliasi per Dauguvą. A. Jaskutėlis, būdamas patyręs artilerininkas, tuoj ėmėsi darbo. Jo dėka, paleidus porą sviedinių, priešas sumišo ir pabėgo. Ryšininkas telefonu pranešė, kad tilto dalis sugriauta ir bolševikų veržimasis sustabdytas. Perėję per tiltą priešo kariai buvo paimti į nelaisvę“ (Vilius Kavaliauskas. Lietuvos karžygiai. Vyties kryžiaus kavalieriai (1918-1940), II t.,V., 2009. p.496-497, „Karys“, 1939, nr.2).
Apdovanojimas
Ypatingai narsiai A. Jaskutėlis 1919 m. lapkričio dienomis kovėsi prieš bermontininkus prie Radviliškio.
1920 m. vasarį už narsius žygius bermontininkų fronte A. Jaskutėlis buvo apdovanotas I-jo laipsnio Vyties kryžiumi. Jo apdovanojimo lape buvo įrašyta: „Eilinis Adomas Jaskutėlis, būdamas taikytoju, 1919 m. lapkričio 21-22 dienomis Radviliškį paimant, mikliai valdė savo patranką. Sudaužė priešakinį bermontininkų atramos punktą – akmeninį malūną, kuris yra per vieną kilometrą į pietus nuo Radviliškio stoties ir nuvijo priešą į miestelį. Mūsų pėstininkai, vydamiesi priešą, įsiveržė į Radviliškį“ (Ten pat).
1920 m. liepą A. Jaskutėlis demobilizavosi. Stakliškėse kartu su žmona Antanina dirbo savo 10 ha ūkyje. Jiedu užaugino sūnų Kazimierą, dukras Domicėlę ir Marcelę. Žmonai Antaninai mirus, antrąkart vedė žmoną Anelę, su kuria užaugino sūnų Antaną. Lietuvos savanoris savo gyvenime dar turėjo porą iškilių gyvenimo momentų. 1928 m. lapkritį jis, kaip Vyties Kryžiaus kavalierius, buvo pagerbtas Alytuje, ulonų pulko iškilmėse.1930 m. jam buvo suteiktas savanorių kūrėjo statusas ir įteiktas Savanorio medalis. Mirė A. Jaskutėlis 1945 m. vasario 25 dieną ir yra palaidotas Stakliškių seniūnijos kapinėse (Ten pat). Jau dešimtmetis kaip yra mirusi jo antroji žmona, mirę visi vaikai. Graudžiausia yra tai, kad net nežinoma vieta, kur didis Lietuvos kovotojas buvo palaidotas, negalima uždegti ir žvakutės. Tebūnie tai kukliu priminimu karžygio artėjančio 130-ojo gimtadienio ir 70-ųjų mirties metinių proga. Žmogus gyvas, kol gyvas prisiminimas apie jį!
Istorikas Vytautas Kuzmickas
