Lietuvoje vis dažniau kalbama apie jūrinės valstybės potencialą, tačiau viena svarbi grandis šioje diskusijoje vis dar lieka paraštėse – vidaus vandens keliai. Paradoksalu, kad dar prieš pusantro šimtmečio Lietuva jau turėjo tai, apie ką šiandien tik diskutuoja – veikiančią vandens transporto sistemą, jungusią regionus su Vakarų Europa. Tai, kas XIX a. buvo natūrali ekonomikos dalis, šiandien Lietuvoje tapo beveik pamiršta infrastruktūra, nors pats gamtinis pagrindas niekur nedingo, o geopolitinė padėtis iš esmės netgi palankesnė nei anuomet.
Aukso laikotarpis Kaunui
Istoriko dr. Gedimino Kasparavičiaus teigimu, iki geležinkelių ir modernių kelių įsigalėjimo Nemunas buvo pagrindinė šalies ekonominė arterija, kurioje vyko intensyvus tiek žmonių, tiek prekių judėjimas. „Vien XIX a. viduryje Nemuno vandens transporto sistemoje dirbo apie 20 tūkst. žmonių – panašiai tiek, kiek tuo metu gyveno Kaune“, – pažymi jis. Tai reiškia, jog tuo metu tai nebuvo nišinė veikla, o visas ekonomikos segmentas, generavęs darbo vietas, kūręs vertę ir sujungęs skirtingus regionus į vieną funkcionuojančią sistemą. Nemunu buvo gabenama praktiškai viskas – nuo žaliavų iki aukštos vertės prekių, o pats prekybos mastas šiandien gali atrodyti netikėtas. „Kelių šimtų tonų talpos laivai gabeno grūdus, medieną, druską, cukrų, kavą, vaisius, taip pat vyną, romą, vaistus, tabaką, net laikrodžius ar veidrodžius“, – vardija istorikas. Šie srautai jungė Lietuvą su Vokietija, Olandija ir Anglija, o prekyba nebuvo vienpusė – tai buvo aktyvus mainų tinklas, į kurį buvo įtraukti tiek vietos pirkliai, tiek tarptautinis kapitalas. Per Kauną judėjo didžiuliai kiekiai medienos ir žemės ūkio produkcijos, o pats miestas veikė kaip svarbus prekybos mazgas tarp Rytų ir Vakarų. Pačio Kauno augimas šioje sistemoje buvo ne atsitiktinis, o tiesiogiai susijęs su upe. „Miesto augimas ir gerovė nuo pat įsikūrimo buvo susiję su prekyba Nemunu. Vandens keliais keliavo ne tik prekės, bet ir idėjos, mados, kultūra“, – pažymi G. Kasparavičius. Net miesto urbanistinė struktūra formavosi pagal uosto logiką – gatvės orientuotos į upę, šalia kūrėsi sandėliai, prekybos centrai, pirklių bendruomenės. Kitaip tariant, upė ne tik aptarnavo ekonomiką – ji ją kūrė.
Išardyta ekonominė arterija
Tačiau ši sistema neišnyko natūraliai – ji buvo nutraukta dėl geopolitinių ir ekonominių lūžių, kurių pasekmes Lietuva jaučia iki šiol. Po Antrojo pasaulinio karo sunaikinus Rytprūsių regioną nutrūko šimtmečius gyvavusios prekybinės jungtys, kurios buvo gyvybiškai svarbios Lietuvos ryšiams su Vakarais. „Neliko prekybinių gijų su Prūsijos miestais, per kuriuos vyko intensyvi ekonominė ir kultūrinė apykaita. Tai buvo ne tik ekonominis, bet ir struktūrinis lūžis, po kurio visa sistema pradėjo byrėti“, – sako G. Kasparavičius. Vėliau sovietmečiu vandens transportas buvo ne vystomas, o supaprastintas iki minimumo. „Upių transportas buvo naudojamas beveik tik vienam tikslui – statybinėms medžiagoms gabenti, nesvarstant alternatyvų. Visa infrastruktūra buvo pritaikyta vienai funkcijai, o platesnis ekonominis potencialas tiesiog ignoruotas. Tai reiškė, kad sistema ne tik sustojo, bet ir prarado lankstumą, reikalingą prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų“, – pažymi istorikas. Atkūrus nepriklausomybę, vandens kelių ekonomika nebuvo atkurta – priešingai, dalis infrastruktūros galutinai sunyko. „Daugelis laivų buvo privatizuoti ir supjaustyti, o kartu išnyko ir specialistų karta, išmananti upių transportą“, – pažymi istorikas. Šiandien situacija paradoksali: Lietuva vis dar turi Nemuną, tačiau neturi veikiančios vandens transporto sistemos. Nors vykdomi tam tikri reguliavimo darbai ir svarstomi infrastruktūros atkūrimo projektai, jų poveikis kol kas ribotas ir fragmentiškas. „Didelė dalis infrastruktūros buvo sunaikinta, o dabartiniai bandymai ją atkurti dar tik įsibėgėja – jų realią naudą vertinti kol kas sudėtinga“, – sako G. Kasparavičius.
Tema grįžta į darbotvarkę: diskusijos konferencijoje
Vidaus vandens kelių ir jūrinės ekonomikos potencialas bus viena iš pagrindinių temų artėjančioje konferencijoje „Jūrinis potencialas. Kaip išnaudosime vandenynų ekonomikos galimybes?“, kuri kovo 27 dieną vyks Klaipėdoje. Tai jau trečią kartą rengiama konferencija, kurią organizuoja Lietuvos buriuotojų sąjunga kartu su pajūrio krašto savivaldybėmis – Klaipėdos miesto, Palangos, Neringos, Klaipėdos rajono ir Šilutės. Renginys suburia aukščiausio lygio sprendimų priėmėjus, verslo ir savivaldos atstovus diskusijai apie Lietuvos jūrinės valstybės kryptį. Šių metų konferencijoje ypatingas dėmesys skiriamas ne tik jūrai, bet ir vidaus vandens keliams – jų vaidmeniui kuriant vientisą transporto ir ekonomikos sistemą Lietuvoje. Diskusijose dalyvaus susisiekimo ir aplinkos ministrai, savivaldybių merai, Klaipėdos uosto bei verslo atstovai, todėl kalbama ne tik apie idėjas, bet ir apie konkrečius sprendimus. Renginyje bus aptariama, kaip sujungti Baltijos jūrą su šalies vidaus regionais, kokios investicijos reikalingos mažųjų uostų ir prieplaukų tinklui, ir kaip šią infrastruktūrą galima panaudoti ne tik turizmui, bet ir pramonei bei logistikai. Taip pat bus keliami klausimai dėl savivaldybių vaidmens, teritorijų planavimo ir aplinkosauginių reikalavimų, kurie šiandien dažnai tampa vienu pagrindinių vystymo barjerų. Vienas iš esminių konferencijos tikslų – pereiti nuo diskusijų prie sprendimų ir susitarti dėl konkrečių žingsnių, kurie leistų sukurti veikiančią vandens kelių sistemą Lietuvoje. Tai apima tiek strategijos parengimą, tiek jos integravimą į nacionalinius ir savivaldybių planavimo dokumentus.