Vilija Čiapaitė
Mes gyvename tokioje erdvėje, kur galime džiaugtis gamtos ramybe. Tai didžiulis turtas, tačiau, ar mes tai suvokiame?
Tegaliu pasakyti, jog menui nėra sienų, nėra ribojimų. Menininkai gyvena savo pasaulyje, kur atskleidžiami patys tyriausi ir gražiausi vizijų, minčių, nebylios kalbos labirintai. Štai jau nuo gruodžio 1-osios dailininkai iš Ukrainos, apsiginklavę teptukais, drobėmis, dažų tūbelėmis, atvyko į Prienus, kur savaitę gyveno kūrybinėmis idėjomis tapydami. Šis projektas, vainikuotas paroda, skirtas Lietuvos 100-mečiui, kartu išreiškiantis solidarumą su šiandien už savo suverenumą, teritorinį vientisumą bei visų laisvę kovojančia Ukraina bei įprasmina nuoširdžią draugystę su Lietuvai istoriškai svarbia ir broliška ukrainiečių tauta.
Plenero ir šios parodos iniciatorius – šv. Lozoriaus korpuso (CSLI) Kauno rinktinės vadas, kapitonas Giedrius Paulius Kalninis.
Jis trumpai papasakojo apie šią misiją, kuri, vykstanti bendradarbiaujant su Prienų rajono savivaldybe ir Ukrainos menininkais pagal demokratinės Europos šalių sanglaudos programą „LDK paveldas – vieningos Europos tvarumui“, organizavo ukrainiečių dailininkų plenerą Prienuose.
Paroda „Lietuva ir mes. Ukrainietiška impresija”
Parodoje eksponuojami Jury Ymasch, Nemira Vladimir, Onena Zvir, Sergej Matioš darbai. Vieni atkeliavo iš Ukrainos, kiti gi buvo nutapyti plenero metu.
Prienų krašte nutapytuose paveiksluose gali įžvelgti gamtos motyvus, lietuvių tautos akcentų, saulės ir jos spinduliuose nuskaidrintų minčių sekas, abstrakcijas, kuriose apstu užslėptų minčių ir vizijų gyvybingumo. Ypač sudomino Sergej Matioš aktai. Spalvos, kurios atspindi jūros žalumą, ant kranto besiilsinčios valtys ir moterys. Viskas prie jų susemta į visumą, kuri priverčia žavėtis subtiliai perteiktais vaizdais ir ramybe.
Olena Zvir puikiai pagavo dulkių sukeltą finišo tiesiąją, kuri tarsi pasakoja, jog sunki kova gali būti laimėta net ir smėlio bei dulkių debesyse, trukdančiuose atrasti teisingą kelią. Nelygi kova laimėta, finišo tiesioji perkirsta, ir tai pergalė! Kitur gi pietietiškų vaisių stalas, tačiau žvelgiant iš tolėliau pastebi aiškų ukrainiečių tautos motyvą ir moters, kviečiančios atvykti paviešėti, viziją.
Kiekvienas darbas – tai savotiška nerašyta kalba, priverčianti pamąstyti, įsijausti, suvokti, kad ilgas kelias gali būti grindžiamas ne tik liūdesiu, ašaromis, bet ir ukrainietišku svetingumu.
Tad neabejoju, kad paroda daugeliui sukels teigiamas emocijas ir visiškai kitokį požiūrį į meną ir jo nebylią kalbą.
