Į pastogę (taip šią patalpą vadina bibliotekos vaikų skyriaus darbuotojos ir čia besirenkantys vaikai) susirinko nemažas būrys mažųjų knygos skaitytojų. Jie norėjo pabendrauti su žinoma ir daugumai tik televizorių ekrane matyta Nomeda Marčėnaite. Ir ne vienas vaikas, smalsumo vedamas, buvo perskaitęs jos parašytą ir iliustruotą knygą „Lėlė“.
Nomeda pastogėje it vaikas džiūgavo. Juk retas vaikas nėra nepasiknaisiojęs po sendaikčius, kuriuos, niekam nereikalingus, sukrauna močiutės ir mamos. Ir ko čia nerandama!
Nomedos vaikams pristatyti nereikia, tačiau juos nustebino, jog ji esanti dailininkė keramikė ir dar rašytoja. O parašyti knygą vaikams ryžosi todėl, jog jai pabodo skaityti pasakas savo vaikams. Juk dažnas vaikas labai mėgsta pasakas, kurias seka vyresnieji. Taigi kilusi idėja tapo realybe. Argi ne visi mes esame buvę vaikais kažkur ten, tolimame širdies kampelyje? Koks pasaulis, žvelgiant vaiko akimis… Koks jis?
Susitikimo metu Nomeda Marčėnaitė pasakojo, kad ne tik sukūrė jaudinančią ir vaikų psichologiją atskleidžiančią mergaitės istoriją, tačiau daug laiko ir dėmesio skyrė iliustracijų paieškoms: fotografavo, piešė, iš nuotraukų ir piešinių kūrė koliažus. Ji patikino, jog knygelėje galima rasti ir nuotraukų, susijusių su Prienų rajonu. Be to, joje galima rasti autentiškų senovės lietuvių buities įrankių, iliustracijose naudojamų gyvūnų, vabalų nuotraukų.
Apie knygelę
Tai istorija apie mergaitę, kuri, mamai išvykus dirbti į Airiją, gyvena pas savo močiutę kaime. Geriausia jos draugė – Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja aplinkinį pasaulį, kartu sulaukia grįžtant mamos. Knyga iliustruota pačios autorės. „Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė. Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė. Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo. Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome ne atsitiktinai. Porą mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius. Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą.
Mergaitei reikėjo Lėlės, kad jos pasaulis nušvistų. O man reikėjo mergaitės. Gal ir jums vertėtų su ja susidraugauti.“
Vilija Čiapaitė
