Donelaitis, Maironis, Valančius, Strazdas… Tai tik keli gerai žinomi lietuvių tautos švietėjai, savo gyvenimus pašventę ne tik parapijiečių sielų ganymui, bet ir jų prusinimui, blaivinimui, savigarbos žadinimui. Negalima paneigti ir to, kad lietuviškoji raštija taip pat prasidėjo krikščionybės skatinama – lietuvių kalba išleistas pirmasis katekizmas, maldynėliai, giesmynai, pamokslų rinkiniai. Iš paprastų valstiečių kilę ir šalia jų gyvenę kunigai skausmingai išgyveno jų skurdą ir tamsumą, todėl visomis išgalėmis stengėsi pakeisti padėtį, pamažu surasdami vis daugiau pasekėjų. Taip atėjome į lietuviškojo žodžio laisvę ir į valstybės nepriklausomybę. Ne veltui daugelis pagyvenusių žmonių su meile ir pagarba prisimena jų krašte gyvenusius klebonus, kurie buvo dažni svečiai kaimo pirkiose, nelaimėlių guodėjai ir rėmėjai, nemažai nuveikę parapijiečių gyvenimams pagerinti. Tokia legendinė asmenybė Užuguosčio parapijoje buvo ir klebonas Jonas Sadūnas.
Bažnyčioje nuo vaikystės
Užuguosčio bažnyčios gyvenimą iš arti labai gerai pažino šio kaimo gyventojas Mykolas Zagurskas. Devyniasdešimtojo gimtadienio laukiantis vyriškis bažnyčios chore giedojo nuo vaikystės, 46-erius metus grojo vargonais. Baigęs 6 klases tuomet dar medinėje Užuguosčio mokykloje, dvi klases Aukštadvaryje, groti vargonais išmoko iš kito vargonininko – jokių muzikos mokyklų nelankė, nebuvo kur ir iš ko. Dabar vyriškis jau sunkiai vaikšto, tad nebegieda chore, o vargonais negroja jau beveik 20 metų. Daug pragyventa, daug pamatyta, romaną galima būtų parašyti, bet, pasak Mykolo, sveikata prasta, o liežuvis kaip senovinis medinis šaukštas, nuvalgytas ir skylėtas, neklusnus. Nepatinka vyriškiui šie laikai, žmonės labai išgurdę ir negeri, bažnyčiose jau prie kunigų ir moterys stovi. Nieko prieš moteris Mykolas sako neturintis, bet joms vieta ne prie altoriaus. Prisimena jis ne vieną kunigą, kuris, atvykęs į Užuguostį, ir savo šeimininkę atsiveždavo, o ši greitai savą tvarką įvesdavusi, jei vietos vargonininkas neįtikdavęs, kito ieškodavusi. Visokių buvę šeimininkių, visokių ir klebonų. Dabar, anot Mykolo, atėjo visai nauja karta, kitokie žmonės, bet tokių, kaip klebonas J. Sadūnas, dar negimė.
Pastatyta nauja mokykla
Kai Užuguosčio parapijoje dirbo klebonas J. Sadūnas, čia veikė medinė mokykla, kurioje vargiai sutilpo mokiniai, o dar glaudėsi ir paštas. Iš pradžių, kaip prisimena M. Zagurskas, čia buvo keturi skyriai (klasės), vėliau atidaryti penktasis ir šeštasis. Šeimose vaikų buvo daug, į mokyklą jų susirinkdavo taip pat nemažai, nes ateidavo ir iš tolimesniųjų Lepelionių ir Medžionių kaimų. Pamatęs, kokiomis sąlygomis mokosi vaikai ir dirba mokytojai, klebonas pasikvietęs atvykti savo draugą, tuometinį švietimo ministrą Mironą, kuris pažadėjęs, kad Užuguostyje nauja mokykla bus pastatyta per metus. Savo pažadą tesėjo – 1939 metais mūrinė mokykla jau stovėjo, joje buvo net ir elektra išvedžiota. Mokytojai gyveno mokykloje ir pas žmones namuose, taip pat ir pas M. Zagurską. Be to, tame pačiame pastate įsikūrė ir pieninė, kas buvo labai reikalinga ir naudinga kaimo žmonėms. Pats klebonas J. Sadūnas čia ir dar dvejose mokyklose dėstęs tikybą, liturgiką, mokęs poterių. Klebono šeimininkė buvusi labai gera virėja, kai vyskupas lankydavęs parapijas, ją vežiodavę gaminti valgio į Pivašiūnus, Jiezną ar Birštoną.
Generolas ir klebonas
Senieji užuguostiečiai kleboną J. Sadūną geruoju mini ne tik už mokyklos pastatymą, bet ir su pagarba prisimena jo energiją, paprastumą bei tiesų ir išdidų būdą. Po apylinkes klebonas vaikščiodavęs pėsčias, visuomet su šunimi, o kartais parapijiečiai girdėdavę, kaip, grįždamas iš viešnagės, traukdavęs iš visų plaučių laukuose „Angelą Dievo“. Kartą esą klebonas paklausęs vieno užuguostiečio, ar šis žinąs, kuo pekla dengta – ogi kunigais ir ponais, nes tie daugiausiai „griekų“ pridarantys. Linksmas, geras ir drąsus žmogus buvęs J. Sadūnas, prisimena M. Zagurskas. Labiausiai jo drąsa išryškėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet į Lietuvą vėl sugrįžo Raudonoji armija. Užuguostyje įsikūrė generolo Ivano Černiachovskio divizija, o štabui pasirinkta klebonija. Kadangi klebonas gerai mokėjęs rusų kalbą, buvęs draugiškas ir ramus žmogus, jam leidę likti klebonijoje, todėl viename namo gale įsikūręs komunistas generolas, o kitame – katalikas kunigas, ir abu labai neblogai sugyvenę. Generolas kartu su klebonu apžiūrėjęs Užuguosčio bažnyčią, prisipažinęs, jog ir jam, išeinančiam į karą, motina ant kaklo medalikėlį su švč. Marijos atvaizdu užkabinusi. Tikriausiai labai keistas jų bendravimas atrodė kaimo žmonėms ir kareiviams, bet nei vienas, nei kitas dėl to nesirūpino.
Komunisto ir kunigo draugystė
M. Zagurskas pasakoja, jog tarp klebono ir generolo užsimezgusi nuoširdi draugystė. Išvykdamas I. Černiachovskis visuomet atsisveikindavęs J. Sadūną, grįžęs būtinai užeidavęs, pasivaišindavęs itališku bažnytiniu vynu. Kadangi šis jam per silpnas buvęs, „paskanindavęs“ degtine, o užėjusiam į svečius klebonui ant stalo pastatydavęs didžiulį „samagono“ butelį. Frontui pajudėjus pirmyn, juodu susitarė rašyti vienas kitam laiškus, bet likimas nusprendė kitaip – neilgai trukus generolas I. Černiachovskis žuvo, apie jo mirtį buvo pranešta ir klebonui J. Sadūnui. Pokario metais klebonui teko apleisti kleboniją, kur buvo įkurta kolūkio kontora, kultūros namai. J. Sadūnas nusipirko namelį Užuguostyje ir liko čia gyventi, nors daugelis tuo metu bėgo iš Lietuvos, bijodami kalėjimų ir tremčių. Tačiau, pasak M. Zagursko, klebonas jautėsi saugus, nes esą generolas I. Černiachovskis atsisveikindamas jam palikęs raštą, kuris saugojęs nuo naujosios valdžios nemalonės. O bijoti J. Sadūnui buvę ko, juk jis ne tik kunigas buvęs, bet ir labai turtingas žmogus – jo tėvai valdę apie 80 hektarų žemės, turėję malūną, o jis pats buvęs Lietuvos kariuomenės šeštojo pulko kapelionas, turėjęs apie 40 hektarų žemės. Vis dėlto, matyt, pasakojimas apie generolo raštą buvusi tiesa – klebonas iki pat mirties gyveno Užuguostyje, kunigavo čia ir nebuvo labai persekiojamas.
Neįtikėtini pasakojimai
Būdo tiesumas ir įžūli klebono drąsa labai stebino jo parapijiečius, kuriuos tais gūdžiais pokario metais baimė ir įtampa neapleisdavo nei dieną, nei naktį. J. Sadūnui, anot M. Zagursko, visi žmonės buvę vienodi, jokių partijų jis nepripažinęs ir į politiką nesikišęs. Vis dėlto, nors pats ir jausdamasis saugus su rusų generolo raštu, kiek galėjęs, tiek padėjęs kitiems, kuriems grėsė tarnyba Raudonojoje armijoje. Klebonas esą ne vienam išdavęs pažymėjimus, jog šie tarnaują bažnyčiai, kad jų nepaimtų į kariuomenę. Susidūrimų su naująja valdžia neišvengė ir jis, o vienas jų ypač įstrigo kaimo žmonių atmintyje. Pasakojama, jog pas kleboną į namus užsukusi grupelė vietos komunistų, raginusių pirkti valstybės obligacijas. J. Sadūnas juos priėmęs oriai ir be baimės, atnešęs tūkstantį rublių, bet nesutikęs pasirašyti, susipykęs su atvykėliais ir išmetęs juos per duris. Įvykęs neįtikėtinas dalykas – vietoj kalėjimo klebonas vėl sulaukęs tų pačių lankytojų, kurie su juo elgęsi itin mandagiai ir maloniai, netgi pasisveikinę katalikiškai. Šitaip, supamas parapijiečių ir vietos valdžios pagarbos, klebonas ir nugyvenęs amžių, palikęs dovanų mokyklą ir malonių atsiminimų apie save.
Daug kas prisimename tarybinius laikus, kai bažnyčia, jos tarnai ir tikintieji buvo niekinami ir engiami, kai buvo sekami kunigai, skaičiuojami mišiose dalyvaujantys žmonės, o vaikai mokyklose mokomi ateizmo tiesų. Daug kas prisimena ir paslapčiomis klausytas radijo laidas, transliuojamas lietuviškai iš Vatikano, slapčiomis kalėdojančius klebonus, rezistentų platinamus katalikiškuosius leidinius. Bažnyčia ir tikėjimas tuo metu buvo tvirtas ir patikimas tiesos ir laisvės bastionas, išlikęs teroro ir persekiojimų laikais ir kartu su Lietuvos inteligentais žengęs į Nepriklausomybę. Nors šiais moderniais laikais esame laisvi pasirinkti vienokią ar kitokią religiją, tikėjimą ar ateizmą, tačiau katalikų dvasios vadovų nuopelnų savo dabarčiai ir praeičiai pamiršti neturime, nes tai, kas buvo atrama tamsos laikais, tebeliko nepajudinamu dvasios vertybių prieglobsčiu ir šiandien, tereikia tam atsiverti.
