1933 m. liepos 15 – 17 dienomis vykęs ir tragiškai pasibaigęs drąsus Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinis skrydis palietė kiekvieną Lietuvos miestą ir miestelį, užkliudė kiekvieno lietuvio širdį, dar labiau įžiebė ir sustiprino patriotinius jausmus.
Tomis istorinėmis dienomis, dar liepos pradžioje, Birštone buvo įprasta matyti vasarotojus vaikščiojant su stikline rankoj, su lenktu stikliniu vamzdeliu šaltinio vandeniui gerti. Laisvu laiku vieni skaitė knygas, laikraščius, kiti saulėje kaitinosi, maudėsi, meškeriojo, darė ekskursijėles po Birštono apylinkes, į Punią. Dar kiti žaidė kroketą, klausėsi orkestro, fotografavosi prie Birutės šaltinio. Kaimo žmonės siūlinėjo kurorto svečiams įvairių uogų, gėlių puokštes, margai išraitytų lazdų („Rytas“, 1933, nr. 175, p.6).
Jau liepos 15 dieną kurorto žmonės apgulė vienintelį spaudos kioską, bėgo į paštą ir pas kurorto vyriausią gydytoją Balį Matulionį, kad sužinotų naujienas. Liepos 17 dieną, po tragiškos žinios, miestelis ištuštėjo, daugybė poilsiautojų išvyko į Kauną sutikti žuvusiųjų lakūnų palaikus. Liepos 20 dieną Birštono bažnyčioje gedulingomis mišiomis paminėti žuvusieji. Klebonas Pranas Cibulskas pamoksle pasakė daug gražių žodžių Atlanto didvyriams, gedulingas giesmes grojo dūdų orkestras. Tris dienas po laidotuvių kurorte nevyko pramogos („Lietuvos aidas”, 1933, nr.171 (1843), p.6).
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
