Mantas Kalinkevičius
Apmirusi gamta, bebaigiantys kristi medžių lapai ir, aišku, balti chrizantemų žiedai bei neaprėpiamos žvakelių jūros mums primena, jog vieną kartą per metus ateina diena, kai nejučia sustojame, tyliai susikaupiame ir apmąstome savo žemiškąjį laiką bei buvimą čia.
Dažnai mes šią ypatingą dieną pradedame matyti širdimi ir atsimename vieną labai seną kaip pasaulis tiesą: žmogau, dulkė esi, dulkėmis virsi.
Tad štai, lapkričio pirmosios akimirkos Nibrių kapinėse.
Nuotraukos autoriaus.
