LAIŠKAI IŠ STAKLIŠKIŲ
Konsultantė mokytoja Edita Valatkienė
Laiškas Gimtinei, Žemei, Žmogui
Rašau aš laišką ilgą, ilgą,
Nes žodžių begales turiu.
Tiek gero – daug, šiek tiek ir blogo
Nepyk, tylėti negaliu.
Gimiau čionai, čionai ir užaugau,
Laksčiau basutė po laukus,
Kiek daug drugelių čia prigaudžiau,
Kiek ašarų praliejau daug!
Man gera prisiminti kvapą,
Geltonų vasaros laukų,
Man gera palydėti saulę,
Nuskęstančią užu miškų.
Aš noriu čia gyvent ir mirti,
Pasaulis didelis, bet čia –
Pirmieji mano buvo žingsniai,
Geriausiai pažinau save.
Gimtine mano, neapleiski
Savo drąsių, sveikų vaikų
Neleiski meilei Tau užgesti
Kažkur toli, už vandenų.
Žinau- mes, žmonės ,norim skristi
Toli, toli, kur užmatai,
Tačiau man gera čia palikti-
Savųjų tarpe amžinai.
Mieloji žeme, ačiū, kad nešioji
Mane ir dar tiek daug veidų
Dėkoju Tau, kad mums aukoji,
Gražiausias ašaras visų.
Aš noriu, aš galiu tikėti,
Kad dar ateis geri laikai,
Kai imsime visi tikėti
Tu ,Žeme, vis tvirčiau laikais.
Vis dar džiaugiuosi ryškia saule,
Džiaugiuosi mėlynu dangum,
Dėkoju tau, žavus pasauli,
Kad aš gimiau tokiu Žmogum.
Laiškas Gimtinei, Žemei ,Žmogui
Kasdien išėjusi į lauką ir giliai įkvėpusi tyro oro , tarsi atgyju iš naujo. Džiaugiuosi tokiais paprastais dalykais: saulės spinduliu, šviečiančiu pro langą, tyro oro gurkščiu, vandens čiurlenimu pakelėje ir paukščių čiulbėjimu prie virtuvės lango. Džiaugiuosi dideliais, puriais it vatos gumulėliai debesimis, vaikais, žaidžiančiais prie mokyklos, ir trispalve plazdančia vėjyje. Man taip gera matyti, jausti ir girdėti visa tai ir dar daugiau, už ką turiu būti dėkinga Tau, Gimtine.
Gimtinė man toks artimas ir šiltas žodis, bet dar arčiau širdies man – Tėvynė. Toks suasmenintas žodis, kurį vos išgirdus supranti, kad čia ne tik mūsų namai, tėvai, artimieji, mylimieji… Žinau, kad daug širdžių čia sudaužyta ir ašarų pralieta labai daug, bet kur mums vieversiams bus gera, jei ne arimuose pilkuos… Mums gera irtis Nemunu valtelėje senoj, bėgioti Guostos ežero pakrante, pliuškentis vandeny. Mums gera skaičiuoti žvaigždes, gulėti ant rasotos žolės, girdėti nakties tyloje grojančius svirplius ir džiaugtis, padėjus galvą ant mama ir gimtine kvepiančios pagalvės. Užmigti saldžiu miegu, kokiu tik namuose užmiegama. Čia mano širdis dainuoja, sapnai pildosi, myliu savo žemę, kalbą ir savus.
Žeme, mūsų maitintoja, atsiprašau. Neklausk už ką, juk Tu žinai, kiek daug negero Tau padarom. Sėjam, pjaunam, kultivuojam, tačiau nepadėkojam. Nepyk, aš tariu Tau ačiū ir labai Tave myliu. Galbūt ne aš viena turiu dėkoti, tačiau gal bent šiek tiek linksmesnė būsi tu. Gamta nebegrasins mums vėjais, negąsdins krušomis, sausra. Žemele miela, duoną duodi mums, pastogę… Miškais praturtini mūs Lietuvą. Čia girios ošia ir dejuoja, žaliuoja Lietuvos miškai! Kadais aš netikėjau, jog žemė tokia didelė ir apvali, tačiau dabar tiek daug žinau, kokia neaprėpiama, didinga Tu esi! Man stipriau ima plakti širdis!
Mielas kaimyne, drauge, mokytojau, žmogau, paklausyk, ar nieko Tu nenori pasakyti? Gal tau sunku, gal liūdna, nesmagu? Tačiau prabilk savu balsu ir nebijok bučiuoti žemės, Tu nebijok supurvinti delnų. Visi mes žinom, kaip tai gera, pajusti dulkes amžinai gyvų žmonių. Žmogau, nebūki svetimas, savam kieme. Būk geras, išmintingas, mandagus – mylėki svetimus, savus. Nepagailėk grūdų saujelės paukščiams ir duonos trupinio varguoliams..
Senole, Lietuvėle, neliūdėk. Apsidairyk, kaip čia gražu aplink! Žinau, kad ne visur pasaulyje ramu, tačiau mes turim būt vienybėje kartu. Su meile aš linkiu gyvuoti, laime spinduliuoti , ramiai miegoti, po žvaigždžių kupinu dangum…
Giedrė Morkūnaitė, Stakliškės
Laiškas Gimtinei, Žemei,Žmogui
Malonus jausmas užplūsta ,kai prisėdi ant gimtųjų namų slenksčio. Kartais tik tiek tereikia, kad palengvėtų širdis. Nejučia sugrįžta brangūs prisiminimai, pajunti lengvą ir maloniai gaivinantį laukų vėją, beržų sulos ir eglių sakų kvapą, užtenka pažvelgti į saulę sugėrusį lapą, į vaivorykštės spalvomis sutviskusį rasos lašelį, į skrendantį paukštį… Ir ateina džiaugsmas, pajunti vienybę, tą sunkiai nusakomą ryšį su gimtuoju kraštu, su žeme, su medžiais. Juk niekur kitur žmogus nebus toks laimingas kaip tik savo gimtinėje, savo protėvių namuos ” Vakarinio dangaus šviesoje, koks gražus tavo veidas, gimtine! „- rašė Poetas Justinas Marcinkevičius. Anot Poeto „tėviškėje prasideda žmogus, čia jis gauna viską, be ko negalėtų žmogumi būti: kūną, dvasią, kalbą, moralę, žemę ir dangų”. Kokia tu didelė “Žemele motinėle! O…gal ir ne… Kartais svajoju ir įsivaizduoju rojų žemėje, kuris visai nedidelis. Gal tvenkinys su miškeliu šalia jo. O kad būtų gyvesnis, jame turėtų suptis kokia apykiaurė valtelė…, nors gal tai nesvarbu. O žemės tereikia tiek, kad būtų kur pėdą įminti.
Žemė – tai vienintelė knyga, nepadalyta ir nesuskirstyta, pati viską apimanti, su pavasariu pakylanti į šviesą, priverčianti net akmenis jausti. Gera matyti žemėje žmogų, kuris pats pasijunta gimtinės dalimi, kuris suvokia, kad pats sudaro Lietuvą! Kreipiuosi į Tave, Žmogau! Jei esi mylintis ir mylimas, jei jautiesi laimingas, padėk ir kitiems atrasti gyvenimo prasmę, išmok ne tik imti, bet ir duoti, išsaugok Lietuvą, brangink Gimtinę, puoselėk kiekvieną žemės lopinėlį.
Edita Valatkienė, Stakliškių gimnazijos mokytoja
