Vilija Čiapaitė
Gyvenimas visada mus stebina kelio vingiais. Kiekvienas jį turime savitą, nepakartojamai vedantį vis tolyn ir tolyn. Čia jau nuo mūsų pačių priklauso, ar mes esame stiprūs, žengdami nežinomybės link, ar nesigręžiojame atgalios. Kartais sutinkame žmonių, kurie padeda tiesmuku žodžiu nustumti abejones ir sako, kad reikia eiti ne tik tiesiai, o išbandyti ir išsišakojusiuose keliukuose esančias duotybes.
Taip savo keliu patraukė ir jieznietė Laima Butkienė. Ji ėjo, klupo, kol savo kelyje sutiko žmogų Eglę Miliušytę-Brazdžiūnienę (slapyvardžiu Egmilė), kuri ir stumtelėjo ją į ten, kur ji yra dabar.
Renginys – du viename
Rugsėjo 24 d. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salė pilna žmonių. Tačiau aš anksčiau apžiūrėjau Laimos parodą „Kelio vingiai į gyvenimo rudenį…“.
Viena siena nukabinta peizažų paveikslais, kuriuose aiškiai matėsi keliai, kituose gi skardžiai. Aštri žaluma, menanti, kad vasara jau atliko savo darbą ir ji palaipsniui užleidžia kelią rudeniui, o skardžiai, tai tarsi nueito, o gal dar žengiamo kelio simbolis. Tačiau mes žinome, kad po vasaros ateina ruduo… Taip ir gyvenimas, pakniopstomis keliauja rudenėjančiais takais.
Laima sakė mėgstanti „žaisti“ spalvomis, įvairiomis medžiagomis. Kad ir… Iš pintų siūlinių juostelių akį džiugina įvairiaspalvis kūrinys. Jame magiškai susiliejančios spalvos vinguriuodamos primena kelią su pakelėse žydinčiomis gėlėmis.
Kita gi siena – paieškos atrasti kažką nauja bei improvizavimas spalvomis, gamtinėmis medžiagomis. Tačiau reikia džiaugtis žmogumi, kuris vis dar ieško, atranda ir vėl eina.
Stebėdama kiekvieną Laimos kūrinį, galiu drąsiai sakyti, jog ji dar kelyje, kuris veda jos minčių realizavimo link.
Pristatydama parodą autorė pasakė, jog ją skiria poetės a.a. jonaviškės Eglės Miliušytės-Brazdžiūnienės (Egmilės) garbei. Ji suvedė, sujungė būrį poetų, davė vertingų patarimų. Ji stumtelėjo ir Laimą bei susirinkusius plunksnos mylėtojus į Jiezną.
Taigi renginys buvo sudėliotas iš dviejų dalių. Juk menas ir poezija, nuoširdūs prisiminimai supynė pynę.
Beje, pokalbio su žiūrovais metu buvo pasakojamas parodos autorės kelias, kuriuo ji eina: edukacijos, eilių kūryba, meilė žmogui. Tad ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas? Dirbti, dalintis ir siekti nepasiekiamo, kuomet niekada nesakai niekada.
