Laimė, atrasta gimtinėje

Kai nuolat kalbama apie jaunus žmones, būriais traukiančius į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, likusieji gyventi ir dirbti Lietuvoje dabar galėtų būti laikomi keistenybėmis. Ko gi čia vargti, kovoti su vėjo malūnais, jei svetur daug lengviau ir greičiau galima tapti pakankamai pasiturinčiu? Bet jeigu darbas teikia malonumą, nors nauda ir ne kažin kokia, jei sava žemė laiko tvirtai pririšusi ir nepaleidžia, jei čia – šeima, namai ir tėviškė, jokios svetimos žemės grožybės nesuvilios viską mesti ir išvažiuoti. Ervinas Marčiulionis, jaunas Birštono verslininkas, pasakoja jaunystėje ragavęs ir užsienio darbdavių duonos, ir turintis galimybę bet kada išvykti gyventi į Vokietiją, kur laukia geras darbas ir gyvenimo sąlygos, tačiau net nesvarstantis tokios minties – jo laimė yra gražiame Nemuno vingyje glūdinčiame mieste.
Puikaus skonio kepiniai
Ervinas nuo vaikystės turėjo tai, ko daugelis šiandienos žmonių itin trokšta – šansą gyventi užsienyje. Daug jo giminaičių yra Vokietijoje, ten kurį laiką buvo ir mama, tačiau jau laukdamasi sūnaus, grįžo namo, į Prienus. Nemiela jai buvo senelių žemė, traukė į gimtinę, pas savus žmones. Tad Ervinas gimė ir gyveno Prienuose, vaikystės dienas leisdamas Birštone tarp poilsiautojų, nes čia dirbo abu jo tėvai. Ir šiandien, jau subrendęs ir sukūręs savo šeimą, vyriškis tvirtai įsikūrė gimtosiose vietose, čia ėmėsi įgyvendinti savo verslo idėjas. Jei kas nors nepažįsta paties Ervino, atstovaujančio birštoniečių interesus savivaldybės Taryboje, tai turbūt gana gerai žino, kad jo kepykloje kepami labai gardūs pyragai, saldėsiai. Žinoma, viso to galima įsigyti ir bet kurioje parduotuvėje, tačiau tie, kas vertina natūralų gaminio skonį, suformuotą ne dirbtinių priedų, o puikios kokybės produktų ir nuoširdaus rūpesčio kliento poreikiais, neapsirikdami renkasi būtent jaunojo verslininko kepyklėlėje kepamus kulinarijos gardumynus. Nesibaimindamas jis atskleidžia ir ypatingo skonio paslaptį – viskas gaminama iš aukštos kokybės produktų, kurių čia, Lietuvoje, nepavyksta gauti, todėl tenka vežtis iš Vokietijos. Ten kas savaitgalį ir keliauja Ervinas, o jo parvežti miltai ar varškė ir sukuria nepakartojamo skanumo pyragus, bandeles, net ir batonai, regis, patys paprasčiausi kepiniai, yra saviti, primenantys tuos laikus, kai viskas būdavo sava ir tikra.
Verslo abėcėlė jaunystėje
Baigęs vidurinę mokyklą, Ervinas toliau studijuoti nepanoro, ieškojo kokio nors užsiėmimo, aktyvios veiklos. Jauną vaikiną į savo verslą įtraukė krikšto tėvas, atidaręs, ko gero, pirmąją nuosavą kepyklą Prienuose. Čia ir buvo išmokta visa gamybos ir prekybos abėcėlė, kiekvienas kepimo procesas savo rankomis išbandytas. Tikriausiai jau tada kažkur giliai gimė noras ir pačiam imtis kažko panašaus, bet reikėjo pradinio kapitalo. Jį Ervinas užsidirbo irgi pats, sunkiu triūsu Švedijoje, o sugrįžęs ėmėsi įgyvendinti savo idėjas. Jo kepyklai ir kepiniams ypatingos reklamos nereikėjo, paragavusieji sugrįždavo ir dar draugams bei pažįstamiems rekomenduodavo, taip po truputėlį tvirčiau atsistota ant kojų. Dabar Ervinas sako kažin ar išdrįstų ryžtis tokiam pačiam  vargui: darbo diena prasidėdavo trečią ryto ir tęsdavosi iki vidurnakčio, pačiam tekdavo pirkti produktus, išvežioti gaminius, o dažnai ir kepimas prie visų rūpesčių prisidėdavo. Vyriškis džiaugiasi, kad darbuotojai įmonėje yra labai geri ir darbštūs žmonės, nuoširdžiai triūsiantys ir padedantys vadovui kuo galėdami. Prie kolektyvo prisijungė ir žmona Asta, nes sūnus Lukas jau į pirmą klasę išlydėtas, tad galima imtis ir kitokios veiklos. Pats Ervinas sako jau retai imantis kepti, tačiau bet kada galintis įsijungti į bet kurį gamybos etapą, o ir mėgstantis šį užsiėmimą. Šeimos svečiai ne kartą buvo pavaišinti jo gamintais gardumynais, nors laiko tam ir gerokai pritrūksta.
Puiki vieta šeimai ir poilsiui
Birštonas, Ervino manymu, labai puiki vieta šeimos gyvenimui: miestas ramus, gražus ir saugus, vaikams puikios sąlygos darželyje ir gimnazijoje, laisvalaikiui užimti yra meno mokykla, sporto centras. Verslui sąlygos čia taip pat žymiai geresnės nei prieš kelerius metus. Tai, vyriškio teigimu, yra dabartinės savivaldybės požiūrio permaina, kai verslininkai jau nebelaikomi nusikaltėliais, kai atėję pokalbiui su specialistais, yra išklausomi ir suprantami, o jų problemas stengiamasi spręsti. Tiesa, didesnei verslo plėtrai perspektyvų kol kas mažoka – gyventojų nedaug, atvykėliai užplūsta vasarą, o nuolatinės traukos į kurortą nėra, nes aktyviems, pramogų trokštantiems žmonėms vien pasivaikščiojimų maža. Ervinas mano, jog pačiame mieste ir nereikia nieko keisti, čia turi būti ramybė jos ieškantiems poilsiautojams ir gyventojams, bet užmiestyje būtų galima įkurti pramogų kompleksus, tam būtų galima išnaudoti ir buvusios turistinės bazės infrastruktūrą. Reikia tikėtis, jog netolimoje ateityje ir tuo bus pasirūpinta, kaip ir reformomis patentų srityje, kuri labai trukdo smulkiojo verslo atstovams, sąžiningai mokantiems mokesčius ir besistengiantiems išsilaikyti sunkios konkurencijos su prekybos centrais sąlygomis. Vis dėlto, Ervinas jau planuoja savo kepyklos ir parduotuvės plėtrą, o nuo vasario pirmosios savo gaminiais ims prekiauti ir Prienuose, turgelio teritorijoje pastatytame paviljone.
Ne veltui sakoma, jog kiekvienas yra pats savo laimės kalvis. Tik vieni tos laimės puola ieškoti už jūrų marių, nutraukdami ryšius su artimaisiais ir gimtinės žeme, o kiti atkakliai ir ryžtingai stato savo gerovės pamatus ten, kur liepia širdis. Jų pastangų dėka gyvenimas keičiasi ir kitiems, turintiems darbą ir ateities viltį, o veiklos pavyzdys įkvepia pasekėjus kantriai skintis kelią kiekvienam  į savo tikslą.