Vilija Čiapaitė
Vėsų rugsėjo pirmadienį Balbieriškio mokyklos mokiniai su mokytoju Rimantu Sidaravičiumi, direktorium Stasiu Valančiumi pradėjo kelionę keliu, kuriuo buvo vedami žydai sušaudyti. Tačiau trumpam sustojo ir apžiūrėjo patalpas, kur jie buvo kalinami.
Pasak Rimanto, žydai į buvusias Lietuvos kariuomenės kareivinių patalpas buvo vežami iš Balbieriškio, suvaryti iš Prienų bei kitų artimų apylinkių. Iš Balbieriškio buvo atgabenta 100 vyrų ir 5 moterys. Beje, iš Prienų buvo suvaryta kur kas daugiau, įskaitant ir vaikus. Žydai gyveno siaubingomis sąlygomis. Patys turėjo pasirūpinti geriamu vandeniu, maistu. Tai buvo žiaurumo ir neapykantos, kurią pasėjo Hitlerio motyvas sunaikinti žydų tautą, dalis.
Kelios dienos iki žudynių buvo atrinkti stipriausi žydai, kurie turėjo iškasti duobes – 20 ir 10 metrų ilgio bei pločio. Gylio niekas nežino, kaip ir šie vyrai nežinojo, jog kasa duobes sau ir visiems, kurie kartu kūrė, gyveno, džiaugėsi, liūdėjo.
Pasak R. Sidaravičiaus, į šaudymo vietą žydai buvo vedami grupelėmis po 30 asmenų. Iš prisiminimų pasakojama, jog vedami myriop žydai, išgirdę šaudant, sukrisdavo ant kelio. Nutilus šūviams jiems buvo griežtai įsakyta keltis ir eiti. Tik kitos grupės, atėjusios į gyvą kapinyną, suvokė, jog kelio atgalios nėra.
Tai buvo ne kapavietė, tai buvo kalnai kūnų, kurie buvo apibarstyti kalkėmis ir apkasti žeme. Ar tokios mirties jie nusipelnė?
Daugelis prieniškių, balbieriškiečių ir kitų vietovių lietuvių baisiai išgyveno tragediją, kuri iki mūsų dienų primena, kad rugpjūčio 26 arba 27 dieną būtina nulenkti galvas už tuos, kurie kaip ir mes, mylėjo gyvenimą.
R.Sidaravičius pasakoja, kad žydų nužudymo vieta turi ir savo simbolinį akmenį. Niekas tiksliai nežino, kiek kūnų čia guli, nors kalbama, jog apie 1100.
Ne vienas pasakoja, jog atėjusieji pagerbti sušaudytų žydų dažnai išeina pašiurpusia oda. Juk čia buvo užkasti ir dar gyvi žmonės, tačiau jų gyvybės užgeso su tais, kurių kūnus suvarpė kulkosvaidžių kulkos.
Graži tradicija puoselėjama, nes kasmet čia atėjusieji pagerbti nužudytųjų palieka akmenėlį, kaip pagarbos ženklą. Gėlės nuvysta, o akmenėlis lieka amžiams, kaip simbolis, jog niekas nepamiršta ir jokios laiko dulkės neužklos žiaurių įvykių, kurie surašyti istorijos puslapiuose.
