Nenumaldoma laiko tėkmė primena mums, kad nuo pirmojo visuotinio, neoficialaus tautos referendumo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą prabėgo jau 24 metai. Visi dalyvavusieji milijoniniame tautos marše Lietuvos keliais ligi šiol atsimename tą pakilią nuotaiką, tą dvasios svaigulį, tą širdžių vienybę, tą tvirtą susikabinimą rankomis vardan būsimos Lietuvos valstybės. Baltijos kelias mums – tarsi mūsų jaunystė, tarsi pirmoji meilė ir išaugę laisvės sparnai. Tai yra neužmirštama.
Tą dieną birštoniečiai tiek pavieniui, tiek organizuotai dalyvavo tautos akcijoje. Nemaža dalis kurorto gyventojų milijoninio transporto jūroje sugebėjo pasiekti Vilniaus – Panevėžio automagistralės 38,5 km, kur susikibo rankomis su prieniečiais ir kitais Lietuvos žmonėmis. Šią vietą fiksuoja minėtoje vietoje pastatytas A. Sakalausko ir kitų tautodailininkų koplytstulpis. Projekto sumanytoja buvo mūsų krašto entuziastė Teresė Murauskaitė, jai daug padėjo savivaldybės darbuotoja A. Daubarienė, Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojas V. Šeškevičius ir Prienų miškų urėdas R. Judickas.
Kita birštoniškių grupė, atsidūrusi mašinų grūstyje ir kamščiuose, vienybės kelio maršrutą baigė Vievyje, 30 km nuo Vilniaus. Pakalbinta birštoniškė Stasė Belickienė, dalyvavusi Baltijos kelio akcijoje, prisimena, kad susikibus rankomis buvo dainuojama „Balnokit, broliai, žirgus“, kad buvo nuostabi ir pakili nuotaika. Prieniškis Vytautas Šulinskas prisimena: „Dar prieš Vievį pasitikdavome atvažiuojančius ir įspėdavome: toliau nepravažiuosit, užkimštas kelias. „Įstrigėliai“ ir miestelio žmonės būriavosi aikštėje. Mums kilo mintis: „Pasisveikinkime! Šnektelkime! Padainuokime! Kaip per anuos Sąjūdžio mitingus Prienuose, Jiezne ar Vilniuje!“ Tačiau – kas išgirs tuos sveikinimus ir raginimus: aplinkui jūra žmonių! Būtina šiokia tokia „aukštumėlė“ – tribūna.“ Vytautas pripažįsta: „Aš dabar tiksliai neprisimenu, kaip mes kažkokią „platformą“ užkėlėme ar ant šiukšlių dėžės, ar ant statinės, visai kaip senieji leniniečiai, versdami carą – tėvelį. O kad būtų kas nusifilmavęs, kaip aš mokytoją Danutę (kalbama apie šiais metais Anapilin išėjusią mokytoją Danutę Dvilinskaitę-Laukienę, ji irgi tai aprašė – V. K.) ant tos žaibiškai suręstos „tribūnos“ kėliau! O tada aš – su megafonu, mokytoja – savo oratorės balsu! Skambėjo visa aikštė! Trumpai drūtai: „Būkite pasveikinti Baltijos kelyje! Kelyje į laisvę! Neverkime ir nedejuokime! Nesislapstykime pakampėmis! Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės! O mus dabar mato ir girdi visas pasaulis!“
Mūsų pateikiamoje nuotraukoje iš Birštono muziejaus fondų užfiksuota istorinė Baltijos kelio akimirka. Visus krašto žmones, buvusius tada prie Vievio, prašome patogiu Jums laiku atvykti į muziejų ir pasidalinti prisiminimais. Ateinančios kartos mums bus dėkingos.
Vytautas Kuzmickas, istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
