O proga neeilinė, nes sulaukti tokio gražaus 80-ties metų brandaus jubiliejaus, labai svarbus įvykis. Tačiau kukli ir niekada nesiveržianti būti pirmosiose eilėse visų mylima poetė, buvusi mokytoja gali pasakyti: „Kažkas man kasdieną kartoja / Kad vargo daugiau nei džiaugsmų / Bet jeigu sulaukiu rytojaus / Sakau – aš laiminga esu“.
Šios kelios eilutės pasako, kad gyvenimo vingiai ją vėtė ir mėtė, tačiau mokėjimas džiaugtis kiekviena diena, tai stebuklas, virtęs eilėmis.
Gyvenimas ir likimas poetei neleido sustoti, suklupti, gręžiotis atgalios. Ji tvirtu, kiek leido moteriškumas, žingsniu žengė ten, kur jai likimas lėmė. Gėris, išugdytas Molėtuose 1965 metų 7 laidos auklėtiniams, kurie niekada nepamirš tuo metu buvusios dar jaunos auklėtojos, dabar brandžios moters, su šypsena sakančios, kad „turėjau mokinius, išdykėlius, kurie ir mane kartais iš kelio išvesdavo”, bei kitiems, kuriuos mokė Prienuose. Ne visi susirinko, tačiau pagarba ir meilė buvusiai mokytojai išliko. Tai dar vienas įrodymas, kad Stefa dirbo reikiama linkme, tikėjo jaunaisiais auklėtiniais ir į gyvenimo kelią lydėjo it antroji motina.
Visus gyvenimo ir sielos iššūkius poetė eilutėmis suguldė popieriaus lape. Kiekvienąkart skaitant Stefos eiles, gali atrasti kažką naujo: neapčiuopiamo, persisunkusio meile gamtai, žmogui, svajonėms, vabzdeliui ir tiems, kurie šioje žemėje tik svečiai. Juk niekur nepabėgsi – toks gyvenimas, tokia kasdienybė…
Eilėmis apdainuoti mūsų krašto didvyriai, Dievo saugomi gamtos kampeliai. Niekas nepraslysta pro jos akis, nes tai Aukščiausiojo duota dovana, kurią Stefutė priima ir paskleidžia tarp mūsų.
Trumpai iš aruodų
Poetė gimė 1934 m. Alke (Plungės r.). Dirbo mokytoja, savo gyvenimą paskirdama lietuvių kalbai ir literatūrai. Stefa eiliuoti pradėjo dar paauglystėje ir iki šiol nepaleidžia plunksnos iš rankų. Ji mokiniuose pastebėdavo polinkį literatūrai, paskatindavo juos kurti.
Perdavusi mokytojavimo estafetę jaunesniems mokytojams, pati nenustojo būti mokytoja. Dabar poetės – mokytojos Stefos patarimo klausia ir jauni, ir jau stažą turintys literatai. Poetė išleidusi dešimt eilėraščių knygų, taip pat yra Rietavo krašto antologijos „Savi“ bendraautorė. Buvo bandymų eiliuoti ir žemaitiškai (spausdinta žurnale „Žemaičių žemė“).
Taigi, pasveikinti jubiliatės atvyko daug lauktų svečių. Su pagarba poetei ir jos gražiam jubiliejui, noriu paminėti, jog Stefai Juršienei buvo suteiktas Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos Garbės narės vardas. Tai ypatingas jos įvertinimas, o šią žinią susirinkusiems paskelbė Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas V. Buragas su žmona Dalia bei kitais šios sąjungos nariais.
Be abejo, be rėmėjų, be būrio gerų žmonių, Stefos Juršienės eilės nepasiektų mūsų. Tad ji dėkojo visiems, o asmeniškai šviesios atminties kraštiečio Juozo Palionio šeimai, jo vardo paramos ir labdaros fondo įkūrėjams: žmonai Julijai, vaikams Editai ir Andriui.
Be abejo, gražaus jubiliejaus proga jubiliatę pasveikino ir Seimo narys Andrius Palionis, Prienų rajono savivaldybės administracijos atstovai. Sveikintojus keitė žiburiečių, mokytojos Romos Ruočkienės, Lijanos Sarnickienės gitarų ir dainų motyvai.
Susitikime kalbėjo ir poetės bendraminčiai, kūrėjai. Tai gera jos draugė ir kolegė, daugybės knygų recenzijų autorė, mokytoja Anarsija Adamonienė, kuri pedantiškai išnarplioja visus eilėraščius ir atranda deimantų, kurių nepastebi net pati autorė.
Susitikimui baigiantis nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Visi norėjo pasveikinti jubiliatę, prisiglausti ir palinkėti visko, kas tik geriausia ir mieliausia. Iš pažiūros trapiai, bet vidumi stipriai moteriai, kuri visada mokiniams liks mokytoja, mums – poete, drauge, bet, svarbiausia, žmogumi, visa esybe mylinčia gyvenimą, žmones ir Lietuvą. Jos perlais nusėta kūryba dar pradžiugins mus ir leis nugrimzti į pasaulį, kurį pamatome per Stefos Juršienės poetišką gyvenimo prizmę.
Vilija Čiapaitė
Tikrai NUOSTABI ŠILTA, ĮSKIEPIJUSI MUMS MEILĘ LITERATŪRAI MANO MOKYTOJA. LINKĖJIMAI SU DIDELE PAGARBA IR MEILE 🙂