Metų ratas sukasi nesustodamas. Vėlų rudenį medžiai meta lapus, vysta gėlės, į šiltuosius kraštus išskrenda paukščiai. Gamta rengiasi žiemai, kad, ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Artėja ramybės ir gyvųjų bei mirusiųjų sielų bendrystės šventė – Vėlinės. Pagalvojame, kokiomis augalų kompozicijomis puošime artimųjų kapus. Nusipirkti Vėlinėms puokštę ar gėlių galima visur ir įvairių, bet mieliau pasigaminti pačiam, tuo labiau, kad šiais metais gamta pagailėjo rudeniško grožio ir ne visas gėles nušaldė.
Spalio 26 d. Kašonių bibliotekoje vyko edukacinis užsiėmimas ,,Kūrybinei ugnelei užvaldžius“.
Bibliotekininkė Danutė sukvietė bendruomenę pasimokyti pasigaminti Vėlinių puokštę. Kad būtų profesionaliau, atvyko menininkė Laimutė Butkienė, kuri jau ne vienerius metus tuo užsiima. Laimutė mokė ir patarė, kaip galima kukliai ir gražiai pasigaminti puokštes, pinti vainikus arba paprasčiausiai pasipuošti žvakutę.
Vėlinių proga papuošti kapus galima visomis – tiek gyvų, skintų gėlių puokštėmis ar merkiamomis į vazą skintomis gėlėmis, tiek dirbtinių gėlių – kompozicijomis. Geriausiai tinka neutralios spalvos. Na, gal reikėtų vengti turinčių gležnus žiedelius, lapelius – didesnė rizika, kad tokias greičiau pakąs šaltukas ar nuniokos žvarbaus vėjo gūsiai, nei, tarkim, chrizantemas, gvazdikus, tvirtakotes gerberas, rožes. Laimutė mokė gamintis puokštes ir pinti vainikus panaudojant įvairias medžiagas, pavyzdžiui, iš spygliuočių, šieno, šermukšnio uogų, gražiai susuktų rudeninių įvairiaspalvių lapų, samanų, medžio žievės, kaštonų, kankorėžių. Darėme įvairaus aukščio ir dydžio kompozicijas.
Padirbėję dvi valandas susėdome aptarti darbo. Skanaujant kulinarės Ramutės iškeptą kugelį ir šimtalapį džiaugėmės pačių pagamintomis puokštėmis ir pintais vainikais.
Dėkojame Laimutei už mokymus ir patarimus, o Ramutei už vaišes.
Spalvotais lapais užklota žemė, sparčiai ilgėjantys vakarai, žvarbus vėjas, pirmasis šaltukas primena, kad artėja jaudinančia tyla ir ramybe persmelktos Vėlinės. Raskime laiko papuošti kapus, mintimis pabendrauti su Anapilin išėjusiais artimaisiais. Jie jaučia mus, mes jaučiame juos. Nors ir gyvename skirtingose erdvėse…
Bibliotekininkė Danutė Bajorienė
