Šeštadienio rytas žadėjo gerą orą. Birštonas, alsuojantis žaluma ir atvykusiųjų dvasia, kvietė pasismaginti, pasikrauti teigiamų emocijų. Žaluma ir medžių paunksmė šį kartą nelabai kam rūpėjo, nes Kęstučio gatvė kvepėjo gardumynais, kurių daugelis ir skubėjo įsigyti. Juk Lietuva nedidelė ir kiekvienas jau žino, kur ir kokia produkcija yra tikrai verta jų skrandžio ir piniginės.
Eidama gatve sustodavau prie palapinių, kur rankų darbo skraistes, papuošalus siūlė namudininkai, kitur gi – medus ir bičių suneštos gėrybės, dar kitus traukė vaistažolės ir kitokie gamtos turtai, gražiai išdžiovinti ir supakuoti. Prie tarsi iš Nemuno išplaukusio laivelio ir sustojusio trumpo poilsio Birštone, buvo verdama žuvienė, dar kitur girdėjosi kalamo kūjo garsai, kur jaunas kalvelis proginius Birštono pinigėlius kalė už tam tikrą mokestį, dar kitur šokolado puodą gana solidus virėjas virė. Smagu buvo pintus krepšius pakilnoti ir vytelių krėsle pasėdėti. Taip besižvalgant pasijutau it kokioje senoje gatvelėje, kur smuiką virkdanti jauna muzikantė į krepšelį pinigėlius sau rinko, o tolėliau akordeoną traukė ir nuostabias melodijas dalino vyresnio amžiaus muzikantas. Pastovėjau, paklausiau ir taip siela nurimo… Juk tiek nedaug žmogui reikia.
Savivaldybės aikštė
Savivaldybės aikštėje suskambo dūdų garsai. Tai – Alytaus Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuoto pėstininkų bataliono pučiamųjų orkestro koncertas (vadovas – Viktoras Ščetilnikovas). Dūdoriai su gražiomis šokėjomis patraukė į aikštės vidurį. Taip gera pasidarė prisiminus, kai ir mūsų miestelyje taip grodavo orkestras, o mes, vaikai, pasislėpę žiūrėdavome, kaip vyresnieji sukosi šokio ritme.
Pasižvalgius, pasiklausius puikaus koncerto ir apsirūpinusi pirkiniais nuėjau bibliotekos link.
Bibliotekos kiemelis
Žinojau, kad ten, prie knygų namų, visada vyksta puikūs renginiai, skirti tiems, kurie myli knygą, pasakų herojus. Šį kartą žurnalo „Mūsų žodis“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas vaikus mokė rašyti Brailio raštu. Prieškompiuterinėje eroje naudotomis rašomosiomis mašinėlėmis teko rašyti ir man. Tai labai naudinga pamoka, nes gyvenimas kartais gali iškrėsti tokių staigmenų, kuomet, galbūt, prireiks neregiui perskaityti žodį. Rodos, gerai išanalizavus schemą viskas taip paprasta, bet, deja, padariau kiekviename žodyje po vieną klaidelę, tačiau, labai džiūgavau, kad man pavyko.
Sekantis malonumas – buvo sukurti savo knygą iš spalvotų lapelių, juos sulankstant taip, kaip jautiesi. Jauna ir savo darbą išmananti padėjėja mane pamokė, kaip pasigaminti knygelę ir dar keletą antspaudų uždėti, kad ji buvo pagaminta akcijos metu „Tu gali sukurti knygą“.
Dar toliau, palapinėje, jaunimas mokėsi piešti ant vandens. Nesispraudžiau, nes jaunieji dailininkai vieni laukė savo eilės, o kiti gi save bandė bandymų studijoje. O piešiniai tikrai buvo dėmesio verti, nes keli mane privertė gana įdėmiai įsižiūrėti.
Dar toliau vadovė Sigutė Chlebinskaitė mokė mažuosius, kaip pasigaminti trafaretus jų mėgstamų pasakų herojų, daiktų, instrumentų. Popieriaus trafaretai čia pat buvo išpjaunami iš storokos plokštės ir nudažomi norimomis spalvomis. Vaikai piešė ir spalvino. Tėveliai, stovėdami šalimais, tegalėjo stebėtis savo atžalų išmone ir kūrybingumu, o su jais dirbanti Sigutė mokė dažymo subtilybių. Visi kūrinėliai buvo čia pat tvirtinami prie kuolelių ir smeigiami žalion vejon po medžiu. „Kai bus prigaminta daug visokių skulptūrėlių, mes bandysime sukurti pasaką“, – sakė Sigutė.
Kareiviška košė
Grįžau į savivaldybės aikštę. O čia, jau pilvas maršą groti pradėjo. Ir kaip negros, kai kareiviškos košės kvapas traukte traukė. Čia gavau grikių košės ir, kaip smagu, rauginto agurkėlio ketvertuką. Košė buvo skani, o agurkėlis prie viso to labai tiko.
Kinologų ir jų augintinių šou
Perėjusi per gatvę stebėjau dresuotų šunų šou. Kinologai, vedini dviem šunimis, džiugino ne vieną šunų mylėtoją. Šie dresuoti gyvūnai – tai tarsi žmogus, tačiau gebantis atlikti tokius darbus, kuriuos žmogus ne visada atliks, nes tam reikalingas vikrumas, uoslė ir ištikimybė šeimininkui.
Vaikščiodama po parką stabtelėdavau prie skulptoriaus prof. S. Žirgulio skulptūrų. Ši paroda „Plastiniai akcentai urbanizuotoje aplinkoje“ įnešė į renginį akcentų, kurie Centriniame miesto parke buvo it nebylūs liudininkai apie šventę ir žmones.
Vėliau Birštono meno saviveiklos kolektyvų koncertas Savivaldybės aikštėje išjudino nuo vaikščiojimo nuvargusiųjų širdis. Juk muzika ir šokis – pati geriausia atgaiva sielai.
Kai ausys ir galva buvo prikimšta nuo garsų, palaipsniui nukakau pasižvalgyti į Birštono meno mokyklos dailininkų suaugusių grupės darbų parodą „Tarp pušų“ bei muzikinius projektus, meno dirbtuves Centriniame parke, prie restorano „Sonata“.
Vilija Čiapaitė
