Kurorto istorijos puslapiai
„Jei riedėsi iš Vilniaus
Keleliu senuoju,
Nepamiršk pasimatyti
Su miestu manuoju!“ (Miglė Dereškevičiūtė „Užsuk į mano miestą…“, Manasis Birštonas, 1999)
Šūkis „Viskas žmogui, viskas jo gerovei“ geriausiai apibūdina praeito amžiaus septintąjį dešimtmetį Birštone, kai miestas nuolat keitėsi ir gražėjo, kai į jį plūdo sanatorijų pacientai iš Tarybų Sąjungos platybių.
Didžiausias dėmesys tarybiniu laikotarpiu buvo skiriamas žmonių sveikatai. Darbininkai, kolūkiečiai galėjo bet kada kreiptis pagalbos į kaimuose esančius medicinos punktus, kuriuose buvo skiepijami vaikai, prižiūrimos nėščiosios, nuolat tikrinama teritorijos gyventojų sveikata. Žmonių patogumui – poliklinikos miestuose ir miesteliuose, o pacientų ten netrūko – šeimose augo ne po vieną ar du, o penkis ir daugiau vaikų, kurių (ir jų tėvų) medicininei priežiūrai buvo skiriamas itin didelis dėmesys. Pašlijus sveikatai, problemų patekti į ligonines nebuvo, o reabilitacijai ar poilsiui buvo skiriami kelialapiai į kurortus – Druskininkus, Birštoną, Palangą ir kitur. Todėl nenuostabu, kad Birštone, prie Nemuno, išaugo specializuota sanatorija „Spalis“, galinti priimti iki 800 klientų, klestėjo ir „Versmė“ bei „Tulpė“
1966 metais Birštonui tapus respublikinio pavaldumo miestu, Vykdomojo komiteto pirmininku pradėjo dirbti Antanas Zenkevičius, turėjęs ir didelių galimybių, ir noro rūpintis miesto augimu ir klestėjimu. Čia atsirado turistinė bazė, sutraukianti žmones iš Lietuvos ir kitų Tarybų Sąjungos respublikų, įkuriamas muziejus, statomi daugiabučiai, parduotuvės, gyventojų aptarnavimo įstaigos. Svarbu tai, kad tuo laiku buvo įrengta ir krantinė, sauganti Birštoną nuo upės potvynių, dažnai keliančių pavojų gyventojų namams, turtui, ilgam paraližuojančių kurorto veiklą.
Bus daugiau
Silvija Navickienė
