„[…]–Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.
– Kurortas?
– Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta… Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ar cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?
– Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia…
– Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.[…]“ (Balys Sruoga. Dievų miškas)
Taip, prisimindamas savo kančias Štuthofo koncentracijos stovykloje, pasakoja Balys Sruoga, atgaudamas jėgas ir sveikatą Birštono kurorte, tuoj po karo.
Antrojo pasaulinio karo nuniokojimai aplenkė Birštoną. Tiesa, čia, kaip pasakoja istorikas V. Kuzmickas nuo gaisro nukentėjo kurhauzas, buvo sunaikinti vertingi K. Šimonio pano. Žinoma, veikti, kaip iki šiol veikė, sanatorijos negalėjo, tačiau vis dėlto gyvavo, be to, į jas buvo siunčiami vokiečių armijos kareiviai trumpalaikiam poilsiui iš fronto, gydymuisi, jėgų atstatymui (Juozas Šleikus „Birštono muziejus. Birštono kurorto istorijos apžvalga“).
V. Kuzmicko manymu, kurorto vystymąsi po Antrojo pasaulinio karo būtų galima suskirstyti į kelis laikotarpius: 1947 – 1965 m. atkūrimas, nuo 1965 m. – plėtra visose sferose, nuo 1972 m. – naujų pastatų statybos, miesto kaita.
Pokario metais, kuomet ėmė įsigalioti naujoji tarybinė sistema, kurorto veikla taip pat buvo pertvarkyta pagal šios sistemos principus. Tai, kas per karą buvo nuniokota, išplėšta ar sunaikinta, iki 1948-ųjų buvo visiškai atkurta. Be to, tais metais išgręžtas pirmasis giluminis gręžinys, apsaugojęs mineralinį vandenį nuo paviršiaus veiksnių.
Karas, anot V. Kuzmicko, Birštoną nukėlė atgal į 1929-uosius metus, bet padėtis greitai kito. Tai, kad sanatorijos veikla galėjo būti atnaujinta bet kuriuo metu, leido Birštonui iš karto po karo priimti pacientus, tarp kurių buvo ir rašytojas Balys Sruoga. Jau nuo 1948 metų kurorte vasarą gydydavosi apie 2000 žmonių.
1951-aisiais pradėtas ambulatorinis ligonių gydymas, vasarnamiai pritaikyti ir gyvenimui žiemą. Pagrindiniai sanatorijų pacientai – paprasti žmonės, atvykę gydytis profsąjungų siunčiami, gaunantys nemokamas arba iš dalies mokamas paslaugas.
Senojo kurorto teritorijoje įsikūrė „Tulpės“ sanatorija, kurios specializacija buvo judėjimo ir atramos organų bei ginekologinių ligų gydymas, ligonių kasų sanatorijoje bei nacionalizuotose vilose – „Spalio“ sanatorija, kur buvo gydomos virškinimo sistemos ligos (J. Šleikus „Birštono muziejus. Birštono kurorto istorijos apžvalga“)
Bus daugiau
