Kurorto istorijos puslapiai
„O kam pasenęs reumatizmas,
Kam kenkia valgyt juodą duoną,
Kam nebeveikia jokios klizmos, –
Tas kraustos stačiai į Birštoną.“ (K. Binkis. Jauniausia Lietuva. Šešioliktoji giesmė)
Pasak istoriko V. Kuzmicko, maždaug 1840 metais Birštone pradėtas gydymas mineraliniu vandeniu. Yra žinoma, jog Stakliškių kurorte dirbęs gydytojas Benediktas Balinskis 1846 m. į Birštoną atsiuntė ligonę, kuriai šios vietos vandenys padėjo pasveikti. O 1854 m. jau gautas ir oficialus leidimas gydyti mineraliniu vandeniu Birštone.
Po trejų metų čia jau buvo pastatytos gydyklos, atskirai vyrams ir moterims, su daug vonių kambarių. Iš pradžių vandenį į jas vežė, vėliau buvo įrengtas arklinis siurblys. Cinkuotais vamzdžiais tekėjo karštas, o mediniais – šaltas mineralinis vanduo. Kurorto gydytojai A. Renjeras ir R. Pšibilskis spaudoje leido straipsnius apie Birštono šaltinių vandenį, kuris ilgai vartotas tik išoriniam naudojimui. 1879 m. atrastas „Vytauto“ (buvęs „Viktorijos“) šaltinis, kurorto savininko Ignacijaus Kvintos nurodymu uždengtas, kad būtų apsaugotas nuo lietaus ir paviršinio vandens. Šaltinių vanduo rekomenduotas sergantiems vidaus organų, sąnarių ligomis.
XIX amžiaus pabaigoje į mineralinio vandens vonias pradėta dėti įvairių priedų, be to, ligoniams buvo siūlomi masažai, dušai. Prie gydomųjų priemonių priskiriamas gerti kefyras, derinami įvairūs gydymo būdai. Dokumentuose užfiksuota, kad į Birštoną važiavo daug pacientų iš įvairių Rusijos vietų: bajorai iš Tverės gubernijos su šeimomis, ypač daug moterų, daug žydų pirklių, miestelėnų, karininkų, mokytojų. Tai gerokai pasiturintys žmonės. Atvykdavo ir žymių giminių atstovų – Oginskių, Radvilų. Čia jie rasdavo geras buities sąlygas, o žydai – košerinio maisto. Be to, XIX a. ir tarpukariu Birštone sanatorinio gydymo paslaugos buvo teikiamos ir nepasiturintiesiems, sumažintomis kainomis.
Silvija Navickienė
Bus daugiau
