„Ne Paryžius, ne Niujorkas,
O tik Birštonas čionai.
Daug keliavęs, sužinojęs,
Tu čia jausiesi ramiai.[…]“ (Rita Dadurkaitė „Eilėraštis reklaminiam bukletui“, Manasis Birštonas, 1999)
120-ųjų kurorto įkūrimo metinių proga 1966-aisiais Birštonas gavo respublikinio pavaldumo teises. Ši dovana suteikė stimulą miestui augti ir gražėti, traukti į sanatorijas ir poilsio namus vis daugiau žmonių. Į Birštoną atvykdavo ne tik gydytis, bet ir pramogauti, ilsėtis, sportuoti. Dar 1959 metais Alksniakiemio miške buvo įkurta turistinė bazė, kurioje vasarą galėdavo apsilankyti iki 700 turistų vienu metu, o per metus jų būdavo ir apie 16 tūkstančių (J. Šleikus „Birštono muziejus. Birštono kurorto istorijos apžvalga“).
Birštonas ir, žinoma, Lietuva buvo labai patrauklūs Rusijos gyventojams. Pasak istoriko V. Kuzmicko, tarybiniais metais Pabaltijo šalys buvo gana pasiturinčios, čia buvo galima įsigyti aukštos kokybės pramoninių prekių, o maistas ir aptarnavimo paslaugos buvo daug geresnės nei kitur. Tad turistus šalis traukdavo ir turtingumu, ir kitokia kultūra bei tradicijomis, galimybėmis pasidairyti europietiškoje Tarybų Sąjungos dalyje. Svečiai apsigyvendavo Birštone „Nemuno“ ir Prienuose „Revuonos“ viešbučiuose, vykdavo į didmiesčius į ekskursijas bei pėsčiųjų žygius po Birštono apylinkes (J. Šleikus „Birštono muziejus. Birštono kurorto istorijos apžvalga“). Rusijos šviesuomenę Lietuva traukė ir kaip turtingo paveldo bei kultūros šalis, o populiariausia pramogų vieta svečiams buvo garsus tuo metu Kauno „Tulpės“ restoranas. Kadangi po karo daugelyje Rusijos vietovių liko mažai vyrų, į Lietuvą daugiausiai atvykdavo moterys, pavargusios nuo sunkaus darbo ir gyvenimo, o čia – tolerantiški ir mandagūs žmonės, galimybė susikalbėti rusų kalba, geras maistas, prekių įvairovė, malonus poilsis ir pramogos, gražus miestas ir nuostabi gamta.
Bus daugiau
