Rugpjūčio 5 d. vakarą birštoniečiai rinkosi į Kurhauzą klausytis ir stebėti meninio eksperimento-performanso – olandų dueto „Duo Papilio“ Philien Wakelkamp (smuikas, altas) ir Joop Biegelaar (gitara, kompozicijos) atliekamos muzikos ir jos inspiruojamos menininko Martyno Gaubo tapybos. Kurhauzo scenoje iš anksto buvo paruošta vieta muzikantams ir tapybai: krašte stovėjo molbertas su pilka spalva nugruntuotomis trimis drobėmis bei akrilo dažais.
Kaip prieš koncertą pasakojo Joop Biegelaar, su Martynu Gaubu juos sieja sena pažintis. J. Bieglaar dirbo viename Olandijos kultūros centrų direktoriumi, kai vyko danų grupės, kurioje savo darbus eksponavo Martynas, paroda. Vėliau M. Gaubo skulptūras jis pamatė Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje ir buvo sužavėtas jauno skulptoriaus humoro jausmo. J. Biegelaar sako, kad žmonės daugelį dalykų linkę vertinti per rimtai. Humoras buvo bendrumas, susiejęs muzikanto ir skulptoriaus vidinį pasaulį, todėl Joop pakvietė Martyną kartu su skulptūromis atvykti į Olandiją. „Įsivaizduokite, jis atvažiavo autobusu, paroda vyko mažoje bažnytėlėje – daugelis buvo sužavėti, o kiti nesuprato Martyno ironijos, savotiško sarkazmo“, – pasakojo olandas. Vėliau, po daugelio pokalbių gimė bendradarbiavimo su Lietuva idėja. Pirmasis koncertinis turas vyko Šiauliuose, paskui persikėlė į Žagarę, kitus regiono miestelius. Birštone olandų muzikantų duetas svečiavosi pakviestas M. Gaubo. Tą vakarą P. Wakelkamp, J. Biegelaar ir M. Gaubas kūrė muzikos bei tapybos sintezę.
P. Wakelkamp ir J. Biegelaar savo muzikavimą įvardija „drugelio sparnų plazdėjimu“ ir teigia, kad jų muzika yra unikalus, dviejų žmonių sukurtas projektas. Olandai prisipažįsta, kad negroja klasikinės muzikos, sukurtos žinomų kompozitorių, ir mano, kad muzikos kūrimas ir klausymasis neturi būti sunkus darbas. Muzika gali pažadinti jausmus, įspūdžius, emocijas, kurios slypi kiekvieno žmogaus viduje ir yra labai individualus dalykas. J. Biegelaar, skambinantis gitara ir kuriantis originalias kompozicijas, sako, kad jos gimsta iš įvairių įspūdžių, patyrimų, žmonių pasakojimų, kurie vėliau tampa muzikinėmis kompozicijomis ir pažadina kitas fantazijas – kiekvienam savas. Prieš pradėdami groti kūrinius, publikai jie papasakoja, kaip gimė viena ar kita improvizacija. Pavyzdžiui, grojant Portugalijoje kartu su gatvės muzikantais, parsivežtas įspūdis ir to grojimo/miesto atmosfera tapo emociškai atkurta sugrįžus į Olandiją ir virto kūriniu. Olandas kalbėjo apie merginą iš Prancūzijos, kuri jam pasakojo savo istoriją apie tai, kaip jautėsi, slaugydama mirštančius ligonius, o paskui išsiruošė į piligriminę kelionę. Santiago de Compostela kūrinys apie tai, kaip žmonės pasiruošia išėjimui, tačiau perteiktas subtiliai, neperšant klausytojams liūdesio. P. Wakelkamp įvardija stipriąją dueto pusę: žmonės įpratę klausytis arba smuiko, arba alto, o šiuose kūriniuose jie skamba pakaitomis. Smuikininkei yra gražu sukurti tokį ‚miksą“ viename koncerte. „Alto skambėjimas yra kitoks, šiltesnis, fantastiškas ir sukuria ypatingus jausmus – mes emocijas išverčiame į muziką, kalbame savo jausmais, kad paliestume kitų jausmus“, – taip jausminį dialogą tarp savęs ir klausytojų apibūdino smuikininkė.
P. Wakelkamp prisiminė, kaip jie grojo vaikams Pietų Amerikoje, ir paprašė jų papasakoti, ką šie jautė, klausydamiesi smuiko ir gitaros kompozicijų. Kai kurie ėmė fantazuoti savus pasakojimus, kiti – prisiminė artimus žmones, kurių nebėra. J. Biegelaar sako, kad jie savo kompozicijomis siekia perteikti žmonėms jausmą, kada tyliai ir ramiai galima pasakyti „sudie“. Muzika olandų duetui yra pasakojimas, asmeninis išgyvenimas, istorija, pasakojama be žodžių. P. Wakelkamp ir J. Biegelaar groja romantišką muziką, kartais – džiazą, flamenką, tačiau vengia sentimentalumo – gitara ir smuikas vienas kitą papildo, susiliedami į drugelio spalvų virpėjimą.
M. Gaubas pasakoja, kad nors buvo iš anksto pasiruošęs drobes, t.y. pilku akrilu nutepęs plokštumą, tačiau nebuvo apgalvojęs, ką tapys koncerto metu: „Nežinojau trukmės laiko požiūriu, ar kiek truks muzikinė kompozicija. Klausantis muzikos supratau, kad tapysiu moters veidą, įsiklausydamas į emocijas. Kompoziciškai tai nebuvo lengvas uždavinys: tada, kai muzikos ritmas buvo greitesnis, taip ir tapiau – smulkiais, kapotais potepiais. Kur garsas vibruodavo – fiksuodavau vibracijas, potepiai tapdavo banguoti. Taip radosi moters plaukai, drugelis. Kai skambėjo ispaniški motyvai, prireikė raudonos spalvos. Tapiau tai, ką girdėjau“. M. Gaubas performanso metu kūrė savo pasakojimą, įvairias muzikines kompozicijas sulydęs į vieną tapybos kūrinį. Menininkas teigia taip pat siekęs, kad žiūrovai jį suprastų, todėl nesiėmė tapyti abstrakcijos, o vizualizavo girdimą muziką. Taip pat prisipažino, kad stebint žmonėms, nėra lengva tapyti.
Ant dviejų mažesnio formato drobių Martynas, baigiantis koncertui, spėjo nutapyti drugelių kontūrus. Kitądien iš ryto Kurhauze nutapė du tapybos darbus ir padovanojo bičiuliams iš Olandijos – jie juk „Duo Papilio“. P. Wakelkamp ir J. Bieglaar išvyko į Šiaulius, kur jų laukia šeši koncertai.
P. Wakelkamp ir J. Bieglaar bendrą muzikinį projektą pradėjo 2005 m. „Philien paprašė savo talentingiems mokiniams sukurti kompoziciją baigiamajam egzaminui“, – pasakoja J. Bieglaar. Tai buvo portugališkas „Fado“ smuikui ir gitarai. Rezultatas nustebino, ir du muzikantai nusprendė, kad galima sukurti daugiau muzikos tokiai paprastai instrumentų kombinacijai. Olandų muzikantų duetas koncertuoja įvairiose šalyse, be to, J. Bieglaar Olandijoje vysto meno inkubatoriaus projektą senoje bažnyčioje, pritaikytoje meninėms reikmėms.
Laura Narvidaitė
