Sunki Lietuvos pieno sektoriaus situacija neaplenkė ir Prienų rajono pieno gamintojų. Pieno ūkių savininkai kenčia ne tik dėl smukusių pieno supirkimo kainų, bet ir dėl kai kurių supirkėjų taikomos nesąžiningos komercinės praktikos, kuomet kooperatyvams siūloma mažesnė pieno supirkimo kaina nei kitiems gamintojams arba apskritai atsisakoma pieną supirkti. Padėtį dar labiau apsunkina tai, jog šiuo metu pieno gamintojų kooperatyvai negali gauti paramos iš Kaimo plėtros programos, o neturėdami savo perdirbimo pajėgumų yra labai smarkiai priklausomi nuo perdirbėjų malonės. Prienų rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio specialistų duomenimis, pirmiausia likviduojasi smulkieji ūkiai.
Lietuvos pieno sektoriaus situacija svarstoma ES institucijose
Protestuodami prieš pieno perdirbėjų savivalę, Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvai praėjusią savaitę Žemės ūkio ministrės ir kitų valdžios institucijos atstovų akivaizdoje išpylė į srutas tris pienovežius pieno. Pieno perdirbėjai kooperatyvams moka mažesnę pieno supirkimo kainą nei pavieniams pieno gamintojams. Situacija dar labiau paaštrėjo, LR Seimui priėmus Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės inicijuotą pieno rinkos reguliavimo įstatymą, kuriuo ketinama bent iš dalies pažaboti nesąžiningą pieno perdirbėjų verslo praktiką. Seimui patvirtinus įstatymą ir laukiant galutinio Prezidentės pritarimo, pieno perdirbimo įmonės atsisako supirkti lietuvišką pieno žaliavą arba siūlo už ją 10 euro centų. Nenupirkto lietuviško pieno kiekius perdirbėjai kompensuoja įsiveždami pieną iš Latvijos bei Estijos. Lietuvos pieno gamintojai žada imtis drastiškų priemonių – pasienyje pienvežiams blokuoti kelius.
Reaguodamas į ūkininkų veiksmus, liepos 7 d. Strasbūre Europos Parlamento narys Bronis Ropė susitiko su Lietuvos pieno kooperatyvų atstovais, susitikimo metu buvo ieškoma išeities iš susidariusios itin sudėtingos situacijos Lietuvos pieno sektoriuje. Viena iš galimybių – prašyti tiesioginės Europos Komisijos paramos Lietuvos pieno gamintojų kooperacijai. Tuo tikslu B. Ropė jau kreipėsi į Europos Komisijos narį, atsakingą už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, Filą Hoganą (Phil Hogan). Artimiausiu metu šia tema planuojamas B. Ropės ir Europos Komisijos pareigūnų susitikimas. Taip pat Europos Komisijos bus prašoma skirti paramą kompensuoti pieno gamintojų (o ne perdirbėjų) nuostolius, atsiradusius dėl Rusijos embargo, šią paramą tikslingai orientuojant į pieno gamintojų kooperatyvų kuriamų produktų kokybės ir pridėtinės vertės didinimą.
Pieno rinkos reguliavimo įstatymas neprieštarauja ES dokumentams
Nacionalinė žiniasklaida Žemės ūkio ministrės V. Baltraitienės inicijuotą pieno rinkos reguliavimo įstatymą visuomenei nušvietė kaip prieštaraujantį Europos Sąjungos teisei bei pamatiniams rinkos ekonomikos dėsniams. Tačiau Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete dirbančio europarlamentaro Bronio Ropės teigimu, įstatymas ne tik nepažeidžia ES teisės, bet ir atspindi europines tendencijas žemės ūkio bei maisto pramonės reglamentavime.
„Kol kas matome situaciją, kai dangstantis neva pirštu grūmojančia europine teise, eilinį kartą mėginami ginti interesai tų, kuriems šioje situacijoje turėtų būti gėda, – sako B. Ropė. – Laukinio liberalizmo laikai baigėsi, rinkai laikinai reikia valstybės globos, ypač šalyje, kur pieno gamintojai menkai kooperuoti, o pieno supirkimo (bet ne pardavimo) kainos bene mažiausios visoje ES. Tai supranta Lietuvos žemės ūkio ministrė, apie tą patį kalbama ir Europos Parlamente. Kai už litrą pieno parduotuvėje mokame 1 eurą, o ūkininkas gauna vos 14-18 centų – tai neturi nieko bendra su laisva rinka“.
Supirkinėja viltį praradusių Prienų rajono ūkininkų karves
Ilgametę darbo patirtį pieno sektoriuje turintis ūkininkas, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius sako, kad tokios padėties, su kokia susiduria pieno gamintojai šiandien, jis dar nematęs. „Pieno gamintojai dirba į minusą. Gamybos savikaina yra apie 20 centų, tad ne visi, pardavę pieną, tiek atgauna. Ūkininkai, turintys 5 – 10 karvių, jau neruošia pašarų žiemai, išsiparduoda. Lenkai, naudodamiesi situacija, pas mus supirkinėja melžiamas karves ir telyčias iš viltį praradusių ūkininkų, – pasakoja M. Butkevičius. – Net ir stambesni ūkininkai kalba apie savo ūkių likvidaciją. Prienų ūkininkų nuotaikos, kaip ir visoje Lietuvoje, lapai pesimistinės. Jei jauna šeima, leidžianti vaikus į mokyklą, anksčiau išsiversdavo laikydama 15 – 20 karvių, šiai dienai ji jau nebeturi kitos išeities kaip kad parduoti karves ir važiuoti į užsienį. Ūkininkų amžius darosi garbingas. Senieji, išgyvendami šiandienos situaciją, atkalbinėja savo vaikus nuo ūkininkavimo. Vyksta spartus smulkiųjų ir vidutinių ūkių nykimas. Man nesuprantama, ką galvoja Vyriausybė, ką galvoja tie patys pieno perdirbėjai ir prekybininkai. Savo neveiksnumą valdžia dangsto išgalvotais Europos Sąjungos reglamentais, laisvąja rinka ir kitais liberalios politikos terminais. O ką jie darys, kai sumažės gamybos apimtys, sumažės produkcijos kiekiai, sumažės ir eksportas? Kodėl Vyriausybė neanalizuoja, kokia kaina perdirbėjai superka lietuvišką pieną, ir kiek moka už įsivežamą pieną iš Latvijos ir Estijos? Kodėl už importuojamą pieną perdirbimo įmonės sutinka mokėti daugiau nei už vietinį, o mūsų ūkininkams aiškina, kad jų gaminamas pienas yra perteklinis ir siūlo už šį „nereikalingą“ pieną mokėti nedaugiau kaip varganus 10 centų už litrą? Kaip tvarkyti žemės ūkio pieno – mėsos sektorių, valdžios vyrai turėtų pasimokyti iš kaimyninės Lenkijos. Ten perdirbėjai iš savų ūkininkų žaliavinį pieną superka daug brangiau nei Lietuvoje. Bet dėl mažesnių perdirbimo kaštų norėdami išsilaikyti konkurencinėje kovoje, pagamintą produkciją vartotojui jie parduoda daug pigiau. Todėl nemaža dalis lietuvaičių vyksta apsiprekinti į Lenkiją. Vietiniams pieno gamintojams Lenkijos perdirbėjai moka daugiau nei lietuviams už įvežtą pieną. Deja, Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai.“
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis teigia, kad asociacija dėl susidariusios padėties pieno sektoriuje jau keliolika kartų kreipėsi pas premjerą, pas žemės ūkio ministrę, buvo susitikus su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. „Sulaukėme papildomos paramos, bet kai tik mums ją skyrė, ją atsiėmė perdirbėjai, mažindami pieno supirkimo kainas be jokių argumentų“, – sako J. Vilionis.
Tik vieningi bus įtakingi
Martyno Butkevičiaus teigimu, pieno gamintojų padėtį apsunkina silpna kooperacija. „Ūkininkai turi suprasti, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai nesusikooperavę neturės ateities. Ūkininkas, turintis 100 karvių, labai klysta manydamas, kad jis jau pakankamai stiprus būti savarankiškas, – įsitikinęs M. Butkevičius. – Tokioje situacijoje, kai sektoriuje nėra jokio stabilumo, kai nieko negalima prognozuoti – net stambūs ūkiai nėra saugūs. Pavieniai ūkiai dar laikosi, bet kentės, iki kol bus priversti išsiparduoti iki paskutinės karvės. O žemes tikrai atsiras kam supirkti. Kad stiprėtų kooperacija, reikia sistemingai dirbti su ūkininkais. Turėtų būti vykdomas nuolatinis ūkininkų švietimas apie kooperacijos naudą, apie galimybes gauti paramą ir pan. Apskritai turėtų būti garsiai ir nuolatos kalbama apie kooperacijos reiškinį ir jos teikiamas galimybes. Tuo turėtų nuosekliai užsiimti LR žemės ūkio rūmai, žemės ūkio skyriai savivaldybėse. Kooperatyvų skatinimui turėtų tarnauti ir teisinė bazė, ūkininkai turi jausti paskatinimą ir iš Vyriausybės, ir iš savivaldybių. Deja, dabar viskas palikta savieigai“.
Prienų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus duomenimis, 357 pieno gamintojams Prienų rajone 2014 metais suteikta iš nacionalinio rezervo 1782 t pieno kvotos parduoti perdirbimui ir 63 t pieno kvotos parduoti tiesiogiai vartotojui. Iki 2014 metų pabaigos Prienų rajono žemdirbiai buvo įvykdę 77,64 proc. turimos pieno kvotos (Respublikos vidurkis 73,09 proc.), t. y., – pardavę 24890 tonas pieno, perskaičiuoto į bazinį 3,9 proc. riebumą. Rajono žemdirbiai 2014 m. gavo 0,8 mln. Lt specialiųjų išmokų už pieną ir 1,3 mln. Lt paramos pagal 2014 m. rugpjūčio – spalio mėnesį parduotą pieną dėl sumažėjusių rinkoje kainų. Melžiamų karvių skaičius per 2014 metus mažėjo pas smulkiuosius ūkininkus.
Kristina Juozapavičiūtė
