Neseniai teko vaikščioti po išgražėjusį Birštoną. Vienoje biuvetėje pasigardžiuodamas išmaukiau stiklinę mineralinio vandens, kitoje – tik pusę. Jau kad suspaudė pūslę, bet čia pat paklausus, kur galima gamtinį reikaliuką atlikti, vienas žmogeliukas pirštu dūrė į tolėliau prie kalnelio esantį vagonėlį. Nuskuodžiau ten, ir, patikėkit, aptikau superinę tupyklėlę. Linoleumu grindys išklotos, švaru ir net tualetinio popieriaus nepagailėta. Rankeles mazgoju, o čia pasirodo, ir skysto muilelio esama. Išeinu, tiksliau išskrendu laimingas, o iš palengvėjimo džiaugsmo net protezai barška. Paėjėjome su pačiuke, o čia aną tas pats reikaliukas prispyrė. Ši puolė į pastatą su užrašu, kad tai informacijos centras. Ir ką – mandagiai mergička paaiškino, kur ta faina patalpėlė, ir viskas, jokių problemų. Smagiai vaikščiodami po antrą kartą mineralinio išgėrėm. Grįžtame į Prienus, o čia, vajetau, tokia pati bėda spiria. Tačiau autobusų stotyje į tupyklą tik su dujokauke galimas įėjimas, ir tai už pinigėlį. Pasiutau baisiausiai, nes už čiurkštelėjimą čia reikia mokėti, o ten už tą patį – ir dar geresnėmis sąlygomis – pakanka „ačiū“ pasakyti.
Tai va, brangieji, suskubome senus kaulus mudu nešti namo ir, savoje tupyklėlėje gamtinius reikalus atlikę, ilgai su pačiute sukome galvas: kodėl į Prienus atvykęs žmogelis, reikaliuko prispirtas, turi krūmo ieškoti?
Dar norėčiau pridurti, kad anūkas iš Latvijos kurorto grįžęs papasakojo, kad ten tupyklos labai jau prašmatnios. Kad įeitum į tą tupyklėlę, pinigėlį įmeti, tada užeini ir ten viskas kaip reikiant, o kai išeini, tai dezinfekcija vyksta ir kurį laiką niekas įeiti negali. Taigi nesuprantu, kodėl taip biednai Prienai gyvena, o juk ir čia atvyksta svečių, kuriems gamtinius reikaliukus reikia atlikti. Gal reikėtų kažkokiu būdu bent keletą tupyklų suręsti, nes toks dalykas tikrai nesuteikia miesteliui gero įvaizdžio.
Petras Navickas