Vilija Čiapaitė
„Įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti mus dirbant“ (Pikaso), tokiais žodžiais norėčiau pradėti šventine nuotaika nuvilnijusį spalio pabaigos šeštadienį, kuomet susirinkę šilavotiškiai ir svečiai iš Prienų rajono savivaldybės atidarė kunigo Antano Radušio parką. Nuostabus oras ir gera nuotaika viliote viliojo pabūti drauge, pasidžiaugti nuveiktais darbais ir susipažinti su būsimais.
Pirmosios šilkapušės jau linksmai mojavo savo šakomis. Iki to, kas jau padaryta ir yra daroma, įdėta daug triūso ir laiko, tai akivaizdžiai matosi. Šilavotiškiai nenuleido ir nenuleis rankų, nes turi principingą ir darbo nebijančią Davatkyno bendruomenės asociacijos vadovę Viktoriją Bielevičienę, kuri savo veiklumu siekia, kad Šilavotas būtų patrauklus ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems.
Taigi, asociacija „Šilavoto Davatkyno bendruomenė“ įgyvendino projektą pagal valstybės lėšomis finansuojamą priemonę „Parama kaimo bendruomenėms“, veiklos sritis „Kaimo vietovės viešųjų erdvių sutvarkymas, pritaikant jas kaimo gyventojų poreikiams”. Kaip bendruomenės pirmininkė sakė, buvo įsigyta technika, sumontuotas vėliavos stiebas ir atlikti kiti darbai. Be abejo, kad visa tai būtų įgyvendinta, pagalbos ranką ištiesė Prienų rajono savivaldybės administracija.
Žiūrint į vizualizacinius projekto įgyvendinimus, buvo galima pamatyti, kur numatytos pasivaikščiojimo, pabendravimo, sporto erdvės. Būsimojo parko erdvėse tikimasi pastatyti skulptūrų ar kitų turistams patrauklių objektų. Tikimasi, kad šis parkas bus vienas patrauklumo veiksnių būsimiems naujiems Šilavoto gyventojams, kurie ketins čia įsikurti. Ši, kažkada buvusi tuščia ir nejauki vieta virs laisvalaikio ir pramogų parku.
Taigi buvo įkasta kapsulė, kurios viduje buvo palinkėjimai, kuriuos kažkada iškas ir perskaitys ateities kartos, pakelta vėliava, sugiedotas himnas… Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pasodino vardinę šilkapušę, kuri primins šios dienos įvykius.
Po smagaus atidarymo šilavotiškiai ir svečiai susirinko į Šilavoto seniūnijoje esančią salę. Čia laukė smagus pasibuvimas draugėje, rudens puokščių paroda ir nuotaikingas Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatro „Langas“ spektaklis pagal I. Čechovą „Meška“ (vad. Alma Ona Vaišnienė).
Manau, Šilavotas bus patrauklus ne tik šalyje žinomu Davatkynu, bet ir vieta, kur bus galima užsibūti, o gal ir pajutus mažo, švaraus miestelio ritmą čia apsistoti ir ilgėliau. Ramybe alsuojantis ir gamtos žaluma apglėbtas Šilavotas dar turi ką papasakoti, parodyti.
O pabaigai noriu pasidalinti Aldonos Ruseckaitės, Lietuvos poetės, prozininkės, muziejininkės žodžiais Fb platybėse, kurie mane sujaudino: „DIDŽIUOJUOSI, JOG PRIKLAUSAU ŠILAVOTO DAVATKYNO BENDRUOMENEI. Tai namai: vaikystė, mokykla, bažnyčia, trakelis, Davatkynas, kapai… Tai artimi bičiuliai, kaimynai, pažįstami. Ši bendruomenė yra pilna visokio entuziazmo ir prasmingos veiklos: sugalvojo miestelio centre apleistoje vietoje įkurti parką. Teko visiems sudėti nemenką sumą pinigų, žemės plotą įsigyti. Rūpesčių buvo daug, tačiau spalio 22 d. knygnešio, tautosakininko, bažnyčios statytojo, mokyklos įsteigėjo, miškininko, kunigo Antano Radušio (1845–1918; Šilavoto klebonas 1895–1918) parkas jau atidarytas. Įdėta su linkėjimais žemėn kapsulė, pakelta vėliava, palaiminta, pašventinta, himnas sugiedotas… Šilkapušių jau pasodinta. Tai tik graži darbų pradžia, tačiau diena labai džiugi ir laiminga!–“
