Vilija Čiapaitė
Vis dar šiluma ir geru oru alsuojanti vasaros pabaiga. Būtent šiuo metų laiku ne vieną dieną nuostabiame gamtos kampelyje Nemajūnuose triūsė Kauno gildijoje tvirtai įsitvirtinęs menininkas Antanas Obcarskas su studijos „Antaniniai obuoliai” mokiniais. Jos nariai – tai mokslus baigę kitų sričių žmonės, kuriuos sieja meilė menui ir aistra tapyti. Jų mokytojas Antanas Obcarskas, kaip jie teigia, yra gana griežtas ir pastabus. Jo tolerantiškumas ir požiūris į kūrybą yra savitas. Paties Antano ekspresionistiški darbai žavi ne vieną, verčia susimąstyti, įžvelgti giliau esančią esmę. Trumpo žvilgsnio į juos nepakanka, tad norint suvokti, įsigilinti, reikia žvelgti į visumą ir pamatyti tai, ką norėjo papasakoti menininkas.
Ir štai darbingo tarptautinio plenero „Nemajūnai 2018” uždarymo metu susirinko nemažas būrys draugų, meno mylėtojų, smalsuolių. Juk ne kasdien pamatysi tiek autorinių darbų, kurių vedlys ir kuratorius Antanas Obcarskas.
Pasak kuratoriaus, šį kartą jo mokiniams buvo duota vaizdinė laisvė, o tai reiškia, jog jie tapė laisva tema. Kiekvienas drobėje vaizdavo tai, ką matė, ką jautė, kuo gyveno. Tai akivaizdžiai atsispindi darbuose, kurie kalbėjo patys už save.
Spalvingieji, tarsi sudraskytos vaivorykštės gabalėliai, leido suprasti, jog menininkas norėjo pasidalinti spalvų gausa, kiti – kampuota technika, kuri suvokiama, kaip žvilgsnio per grublėtą ir rūku nuklotą stiklą, leidžiantį pamatyti iškraipytus gamtos kūrinius – medžius, pievą, dangų. Štai atviros durys, už kurių matosi atgaiva ir vis dar vasara kvepianti gamta… Išvalytų minčių, sugulusių abstrakčiuose darbuose visuma, kitur rūko nuklotas laukas ir rytinė pilkuma… Nublukusios nuo kaitros žalumos ir gėlių spalvos bei trykštanti ramybė.
Kiekvieno darbo neapibūdinsi, neatpasakosi, nes suaugusieji čia mėgsta kalbėti mįslėmis, o jų gana daug.
Pasak A. Obcarsko, jo mokiniai nutapė po 5–6 darbus, tad kurhauzan buvo atrinkta tik po du. Tačiau ir likusieji yra verti dėmesio. Šį kartą jo studijos mokiniai tikrai buvo produktyviai darbingi.
Bene išskirtiniai buvo lietuvio, gyvenančio JAV (Arizona), Vyto Sakalo darbai. Juose jaučiamas menininko temperamentas, noras spalvomis prijaukinti stebėtoją ir tarsi pasakyti, jog be juodos – neįžvelgsi visumos!
Prieš parodą A. Obcarskas sakė, jog per metus vykstančiuose dviejuose (pavasaris, vasara) pleneruose visuomet pakviečiamas ir žinomas dailininkus iš užsienio. Taip buvo pakviestas ir Vytas Sakalas, kurio darbai garsūs pasaulyje.
Parodos uždarymo metu iškalbingasis Zigmas Vileikis sakė, jog kultūra ir tikėjimas susiję, kaip menas ir malda. Ir galiu jam pritarti, nes be maldos ir tikėjimo negimtų kūriniai, kurie atgaivina, priverčia susimąstyti, įsijausti.
Kleb. dek. mons. Jonas Dalinevičius, kuris, beje, yra ir šio plenero organizatorius, pasidžiaugė, jog aštuntasis pleneras, tai projekto, kuris parašytas 10-čiai metų, jau baigėsi. Jis džiaugėsi darbų gausa, kurių dalis liko bažnyčios prieigose.
O aš noriu pristatyti Antano Obcarsko mokinius, kurie dalyvavo plenere, tai Rūta Levulienė, Jolita Lubienė, Kristina Martišienė, Irena Cirtautienė, Rasa Čepulienė, Kristina Čivilytė, Irma Gūžienė, Vanda Kaminskienė, Daiva Kupstienė, Lina Morkūnaitė-Vilkienė, Ugnius Motiejūnas, Dainora Ramanauskienė, Raminta Urbonienė, Antanas Obcarskas (kuratorius) ir svečias iš JAV Vytas Sakalas.
