Vilija Čiapaitė
Kūčios, Kalėdos kaskart nukelia į prisiminimų jūrą, kai būrys vaikų laukdavo gausiai nukrauto stalo. Tačiau iki pridedant ant jo gardžių valgių, tekdavo puošti eglutę. Ji buvo statoma kambario kampe, kad galėtume šalia įtaisyti ir stalą. Eglutę puošdavome kaip tik Kalėdoms. Aptrintas lagaminas, kuriame visus metus ilsėdavosi stikliniai žaisliukai, blizgučiai, būtent gruodžio 24 dieną būdavo ištraukiamas iš palėpės ir mes, vaikai, puldavome puošti žaliaskarės. Dauguma žaisliukų turėjo net savo istorijas, mama pasakodavo, kaip jie buvo įsigyti. Tuomet nebuvo lempučių, tačiau apdėlioti šakas balta vata, imituojant sniegą, buvo pats maloniausias darbas, bent man.
Nuo pat ryto kartu su motina mes triūsdavome virtuvėje. Ant krosnies kliuksėdavo puodas, nes ten virė šaltienai skirta kiauliena, orkaitėje nuo karščio rusdavo kepama žąsis, kitame puode malonius kvapus skleidė verdami vyniotiniai. Visa tai turėjo būti skirta Kalėdų rytui ir dienai.
Išradingoji motina sugebėjo tarsi iš nieko padaryti daug ir gardaus maisto. Tėvo sužvejota žuvis būdavo įdaryta ir laukdavo savo eilės: ar ji bus verdama, ar kepama. Bene smagiausia buvo pjaustyti morkas, bulves, raugintus agurkėlius mišrainei. Tuomet žinodavau, jog nebūsiu vaikoma nudirbti darbų, kurie man buvo nemalonūs – tvarkyti kambarius. Želė, kaip dabar esama parduotuvėse, nebuvo. Želatina, aprasoję kompoto stiklainiai – ir po motinos įdėto triūso jau induose puikuodavosi mano mėgstamiausi „gyvi” želė skanėstai. Na, o apie silkę kalbėti net nesinori, nes nors tai buvo skaniai kvepianti žuvis, tačiau motina taip sugebėdavo ją paruošti, jog atrodė, kad mes valgome gardžiausią silkę pasaulyje.
O apie kūčiukus mes kūrėme vos ne istorijas. Motina, pasikabinusi virtinę didelių riestainių ant kaklo, iš miesto parnešdavo būsimų kūčiukų. Riestainiai buvo pjaustomi ir dedami į didelį, kaip ji sakydavo, „paliavotą” kibirą. Užpylus aguonpieniu šie laukdavo savo eilės – Kūčių stalo.
Kūčių vakarienė
Ir štai, gausiai nukrautas stalas. Susėdame bendrai maldai. Motina garsiai meldžiasi, o mes, sudėję rankas ant krūtinės, tyliai kartojame. Persižegnojame ir tėvo padalintos plotkelės keliauja prie kiekvieno lėkštės. Tuomet tiesiame ranką kiekvienam atsilaužti „plotkelės“ (kalėdaičio), kartu atsilauždami nuo kiekvieno po kąsnelį. Pagaliau suskubame valgyti paruošto maisto. Turime paragauti visų patiekalų, išgerti kisieliaus. Pilvai pamažu pūtėsi pūtėsi… Pabaigoje – kūčiukai su aguonpieniu. Skanumėlis!
O ant stalo lieka tik viena nepaliesta lėkštė, kurioje guli nelaužta „plotkelė“. Lėkštė skirta nežinomam, bet laukiamam svečiui, kuris, kaip ir kasmet – neatvyksta. Pavakarieniavę sukrentame ant sofos ir pasakojame, ko dar norėtume suvalgyti, tačiau bau, kažin ar įstengtume dar ką nors praryti…
Aguonpienis vis tik padarė savo, mieguisti pasiklojame patalus ir einame miegoti. Naktis – stebuklų metas, reikia ir mums miego, kad susapnuotume gražius sapnus.
O vaiduoklis buvo netikras…
Nežinau, kas prižadina, tačiau kūčiukų ir aguonpienio paskanauti prabundu naktį ir tyliai, kad neprižadinčiau miegančių, lėtai slenku sandėliuko, kur pastatytas tas „paliavotas” kibiras, link. Nors ir tamsu, tačiau pastebiu, jog sandėliuko durys praviras, o boluoja kažkoks vaiduoklis. Pašnibždomis sukudakuoju: „Kas ten!”. Teišgirstu krentantį samtį ir motinos paspausto šviesos jungiklio spragtelėjimą. Tik tada pamatau, jog ne tik aš sėlinau pasmaližiauti kūčiukų su aguonpieniu, bet ir tėvas su šviesiai mėlynais apatiniais.
Ši istorija išliko iki šių dienų, ir Kūčių vakarienės metu susirinkusiems prie stalo kaskart ją primenu.
