Nuo rudens pradžios Pabališkių laukuose, kryžkelėje Pakuonio kryptimi, stovi pastatėlis – dengtas stotelės paviljonas. Mašinų savininkams jis neaktualus. Užtat neretiems kito plauko keliautojams ir klajūnams – tai viltingas prieglobstis dangui prakiurus ar vėjams smarkaujant, dabar dar ir žiemai gretinantis. Geru oru nėra ko ten lindėti – grožėkis tolimais horizontais ir padangės atspalviais. Kitaip sakant, gali ir nesinaudoti, bet smagu jaust tokį, va, atsarginį variantą.
Pakuoniškiai nuo seno šitoje vietoje pageidavo turėti panašią laukiamąją pastogę. Kalbama, kad dar nuo tų laikų, kuomet visuomeninio transporto buvo apstu. Dabar visuomeninio transporto yra minimaliai. Turėti sykiu abu komponentus – ir autobusų gausą, ir dengtą stotelę – būtų mažų mažiausiai keista. Galima sakyti ir šabloniškai: misija neįmanoma. Tuomet turi tenkintis vienišu pastatėliu. Jo atsiradimą inicijavo Pakuonio seniūnas, parašus surinko gyventojai, pageidavimą tenkino ir išpildė atitinkamos kelių tarnybos.
Gali kilti klausimas, kam reikia dengtos stotelės, jeigu beveik nėra kas joje stoja? Keleiviniai autobusai pro šią stotelę per Pakuonį iki Piliuonos šmėsteli vos kartą kitą per dieną. Manau, be kita ko, pakeleivingiems tranzuotojams, kurių laukimo laiko apimtis nėra apibrėžta ir nuspėjama: sustos ar nesustos, anksčiau ar vėliau ir pan. Tuomet viduj gali ir sumuštinį suvalgyt, ir kojas ištiesus (kodėl ne?) pailsint. Viduje jau matomi žmogaus buvimo pėdsakai: tuščias sausainių ar cigarečių pakelis, limonado skardinė. Reiktų šiukšliadėžės…
Niekas neturi statistikos, kiek per dieną čia keliautojų „prasisuka“. Gali būti, ne tiek mažai. Jau pusmetis, kai Pakuonis neturi tiesioginio susisiekimo visuomeniniu transportu į Kauną, nors anas, rodos, ranka pasiekiamas. Tuomet Pabališkiai tampa tranzitine (persikraustymo) stotele, pavyzdžiui, studentams, nors ne tik. Ši tema pakuoniškių keliauninkų pokalbiuose vis nugirstama ir komentuojama, pradedant reisų dažniu, baigiant pastatyto paviljono forma, išvaizda ir funkcionalumu. Aišku tik tai, kad niekas neginčija tokios stotelės reikalingumo.
Reiktų dėkoti visiems stabdomiems ir pavežantiems, savanoriškai stojantiems pažįstamiems. Sako, civilizuotuose Vakaruose visuomeninis transportas yra išvystytas ir tinkamai tarnauja visuomenei. Taip pat sako, kad tenai nėra madingas santykis: vienas žmogus = vienas automobilis. Suprask, pavėžink ir dar ką nors. Matyt, dėl ekologijos, dėl taršos, kurią sukuria daugybė automobilių. Bet taip samprotauti galbūt paika, nes mašinos savininkas turi teisę atsakyti: kaip noriu, taip važiuoju.
Juokinga, galvoje sukasi (oi, „anų“ laikų!) šūkis – „Viskas žmogui, jo gerovei“. O galų gale geriausiai būti optimistu ir nieko nesureikšminti – kokia nors išeitis judėti visuomet atsiranda.
Marytė Žaromskienė
Straipsio autorei. Gyvenate Prienuose, dirbate Pakuonyje. Važiuoti į Kauną norite iš Pakuonio po darbo, prieš darbą ar vietoje darbo?
Gyventojams: Iš Pakuonio per Pabališkes 33,5 km., per Vaišvydavą 34,8?
Skaitytojams: „Kur šuo pakastas”?
Dėsčiau veikiau kaip impresiją.
Ar tai problema – požiūrio reikalas, kokiu kampu žiūrėsi.
Labai geras, dalykiškas, argumentuotas problemos išdėstymas. Kažkaip rimčiau skaitosi, nei >nustebusios” opozicijos „informavimai” dėl perpildytų rytinių Pakuonio autobusų. Važinėti viešuoju ir tarnybiniu transportu yra du dideli skirtumai.
Grazi nuotrauka