Vacys Staknys
Valstybė situaciją su koronavirusu paėmė į savo rankas ir pradžioje gyrėsi, jog teturim vieną užkrėstą asmenį. Į atvykstančius iš užsienio pažiūrėjo pro pirštus ir leido jiems bastytis po šalį. Prisibastė. Dabar kasdien dešimtys infekuotų. Tada atmerkė akis ir situacijos „valdytojai“. Jau įvedamas priverstinis atvykstančių iš užsienio izoliavimas savivaldybių paruoštose vietose, nes mūsų piliečiai nesupranta žodžio „saviizoliacija“.
O dabar faktai. Lietuva nebuvo pasiruošusi užkardinti atvykstančius iš užsienio, tik kalbėjo ir gyrėsi. Medikai nebuvo aprūpinti reikalinga spec. apranga, kaip ir socialiniai darbuotojai. Karantino paskelbimas nesustabdė žmonių judėjimo, bet sustabdė verslą, ypač paslaugų.
Praėjus 13 dienų nuo karantino paskelbimo tapo aišku, jog dešinė nežino, ką daro kairė. Tiesa, iš savo klaidų pradėjome mokytis, nors jų galėjo ir nebūti, jei sėdintys Vilniuje iškart būtų priėmę sprendimą izoliuoti galimus koronaviruso nešėjus, organizuoti mobiliųjų patikros punktų sistemą.
Deja, Lietuvoje viskas daroma „geriau“ nei kitur, bet galutiniame rezultate išeina, kaip visada.
Suprantama, jog be klaidų apsieiti neįmanoma, bet reikia mokėti pripažinti, kad jos padarytos ir nekartoti jų. Bet ne, kiekvienai klaidai pateikiamas neklystamumo pagrindimas: užsakėme ne tuos reagentus, taip „liepė“ Pasaulinė sveikatos organizacija… Nelaukėme tokio didelio proveržio, todėl užsakėme visko per mažai… Bet užtat dabar viskuo pasirūpinom, bet tiekimas gali strigti, nes ir kiti jų nori ir t.t. Visiškai nesuprantamas atsikalbinėjimas.
Taip, mes įpratę pridaryti klaidų, o vėliau didvyriškai jas taisyti.
Situacija keičiasi. Valstybė griežtina reikalavimus laikytis saviizoliacijos. Sukurtas valstybinis
krizės įveikimo Specialusis komitetas, kuriam vadovauja premjeras Saulius Skvernelis. Bet greiti sprendimai tęsiasi, kaip ir greiti pasikeitimai. Baisiausiai tai, jog vykdyti nurodymus turi savivaldybės, bet jų atstovų priimant sprendimus niekas neklauso.
O kaip mes? Tie, dėl kurių viskas daroma? Vieni tvarkingai laikosi nurodymų, kitiems tai ne motais. Kai kurie grįžtantieji iš užsienio jaučiasi lyg ereliai, kuriems viskas galima. Visi norime būti sveiki, bet, ar visi sugebam saugoti kitus?
Ir dar. Pripratome, kad kažkas turi mumis pasirūpinti. Gal atėjo laikas ir patiems suprasti, jog kai ką galime padaryti ir patys.
