Kiekvienas, aplankęs Jiezno savanorių kapines (nuotraukoje užfiksuotas kapinių tvarkymas 1932 m. – V. K.), išvysta paminkle iškaltas 1919 m. vasario 8-13 d. permaininguose mūšiuose su bolševikais kritusiųjų pavardes.
Tai Antrojo LDK kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulko kariai: 1) Justinas Barsčiauskas, kilęs iš Šakių rajono Griškabūdžio apylinkių; 2) Mikas Blažys – Marijampolės rajono Sasnavos apylinkių; 3) Vincas Bražinskas – Kėdainių rajono Josvainio apylinkių; 4) Antanas Deimantavičius – tuometinio Aukštosios Panemunės valsčiaus Kauno apskrityje; 5) Izitorius Eimutis – Raseinių rajono Girkalnio apylinkių; 6) Feliksas Endziulaitis – Šakių rajono Jankų apylinkių; 7) Motiejus Katilius – Vilkaviškio rajono Paežerių apylinkių; 8) Pijus Literskis – tos pačios vietos; 9) Kazys Lukšys – Marijampolės rajono Kvietiškio apylinkių; 10) Kazys Matijošaitis – tiksli kilimo vieta nežinoma; 11) Jurgis Miliauskas – Vilkaviškio rajono Alvito apylinkių; 12) Elijas Pumeris – Vilkaviškio rajono Pajevonio apylinkių; 13) Simonas Revinskas – tuometinio Aukštosios Panemunės valsčiaus; 14) Jonas Skaržinskas – gimimo vieta nežinoma; 15) Juozas Stankevičius – Šakių rajono Jankų apylinkių; 16) Jonas Valentavičius – gimimo vieta nežinoma; 17) Juozas Daunoras, Liciškėnų kaimo žmogus, bolševikų nužudytas miestelyje, ir dar penkios karių pavardės, žuvusių kituose mūšiuose. Tai 2004 metų, kada buvo švenčiamos 85-osios Jiezno kautynių metinės, duomenys. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad 2019 m. 100-osioms Jiezno mūšio metinėms turėtume patikslinti visų žuvusių Lietuvos karių pavardes, išleisti informacinį leidinį kraštui ir visai Lietuvai, nusakant mūšių eigą, pateikiant Lietuvos kovotojų trumpas charakteristikas. Krikščioniški principai lyg ir įpareigotų pažymėti, kad šalia mūsų kovotojų kitoje kapinių duobėje palaidoti ir kritę bolševikų kariai, nes žuvęs karys – jau nebe priešas.
Jonas Valentavičius – pirmasis Išlaužo savanoris (1903-1919)
Šiomis dienomis susitikome su kauniete, kilusia iš Išlaužo, Onute Valentavičiūte-Mikšiene, kuri, deja, nepanoro fotografuotis. Jos dėka išsiaiškinome jos dėdės Jono Valentavičiaus, 16-mečio, iki šiol mažai žinoto Lietuvos savanorio asmenybę.
Begalinis noras apginti gimstančią Lietuvą, turėti taip ilgai svajotą savos žemės sklypą, buvo tie motyvai, kurie skatino jaunuolius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Krašto spaudoje esame rašę apie nepilnametystės nesulaukusius prieniečius Joną Žiūrą ir Juozą Liutkaitį, dalyvavusius Jiezno kautynėse. J. Valentavičius (kūrėjo savanorio medalio liudijime pavardė įrašyta klaidingai – V. K.) 1919 m. sausio 14 kartu su kitais savanoriais nuvyko į Kauną, kur buvo priimtas į Antrąjį pėstininkų pulką. O. Mikšienė papasakojo, kad jo dėdės Jono motina Agnieška labai nenorėjo sūnaus į kariuomenę išleisti, nes šeima buvo pasiturinti ir žemės netrūko. Tėvynės meilė nulėmė J. Valentavičiaus pasirinkimą. Po mėnesio Jonas žuvo kovodamas su bolševikais Jiezne. 1931 metais jis po mirties buvo apdovanotas kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, kuris taip niekam iš artimųjų ir nebuvo įteiktas. Dėdės žūties vietą dukterėčia aplankė tik prieš 10 metų, nes sovietmečiu savanorių kapai ne tik buvo apleisti, bet jų lankytojai valdžios buvo „prižiūrimi“.
Kraštotyrininkė entuziastė O. Mikšienė pateikė kai kuriuos duomenis apie kitus išlaužiškius savanorius, vėliau gavusius žemes išparceliuotame Šaltupio dvare. Pateiktus duomenis dar turėsime tikslinti Lietuvos centriname valstybės archyve. Kritęs kovoje šešiolikmetis Išlaužo savanoris dar nebuvo nusifotografavęs. Tad pateikiame jo brolio Juozo (O. Mikšienės tėvo) ir jo motinos Agnieškos bei kitų artimų žmonių nuotrauką.
Amžina garbė ir atmintis kritusiems už Tėvynės laisvę!
Istorikas, kraštotyrinio – leidybinio projekto koordinatorius Vytautas Kuzmickas
