Muziejus atnaujinamas
Pokyčiai muziejuje neišvengiami – tiek vidiniai, tiek išoriniai. Apie tai papasakojo jo direktorė Lolita Batutienė į kultūros forumą „Tarp tradicijų ir modernizmo“ susirinkusiems kultūros, švietimo darbuotojams, visuomenės atstovams. Tarp jų – kraštietė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius, buvęs krašto muziejaus vadovas, Algis Marcinkevičius, švietimo skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas, kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, AB „Swedbank“ Prienų KAC valdytojas Gintautas Bartulis, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas, mokytoja Anarsija Adamonienė ir kiti. Jų dėmesiui buvo skirtas krašto muziejaus darbuotojų parengtas pranešimas „Prienų krašto muziejaus ekspozicijos koncepcija“. Pasak L. Batutienės, projektų įgyvendinimui skirtos lėšos naudojamos ne tik pastatų atnaujinimui, bet ir vidinių erdvių bei ekspozicijų keitimui, modernizavimui.
Naujovės nereiškia griovimo
Nors labai džiugu matyti gražėjančius muziejaus pastatus, tačiau ketinimai keisti ekspozicijų koncepciją ne vienam kraštiečiui kelia nerimą. Ar netaps muziejus kompiuterių, įmantrių instaliacijų centru, skirtu tik jaunimui? Ar nedings taip kruopščiai ir kantriai rinktos vertybės? Ar naujovės neiškreips pačios muziejaus paskirties ir esmės? Ar iš tiesų taip jau būtinos koncepcijoje numatytos permainos? Tikriausiai, tai pagrindiniai klausimai, kurie kilo tiek forume dalyvavusiems žmonėms, tiek tiems, kurie apie tai diskutuoja jau kurį laiką. L. Batutienė patikino, jog nerimauti nėra ko – muziejus nebus nugriautas, surinktos vertybės neišlėks per kaminą, tačiau tam, kad ekspozicijos taptų patrauklios, įdomios ne tik istoriją mėgstantiems suaugusiems žmonėms, bet ir vaikams bei jaunimui, tenka keistis, pergalvoti turimos medžiagos pateikimo būdus, jos išdėstymą, vizualinius erdvių aspektus. Kartu su tuo atsiranda ir nauja vizija, kurią koncepcijoje siūloma vadinti „Aukšto skrydžio žmonės“.
Svarbiausia – žmonės
Tad nauja muziejuje būtų tai, jog į krašto praeitį, vystymąsi, svarbius įvykius būtų žvelgiama per iškilių kraštiečių gyvenimus, jų darbus, tarsi į viską, kas yra nuostabaus mūsų krašte, žvelgtume iš aukščiau, iš paukščio skrydžio. Todėl viena iš šios temos jungčių ekspozicijose taptų Sklandytuvų istorija, be to, atsirastų vieta ir sakraliniams eksponatams. Kadangi koncepcijos pagrindinė ašis – žmonės, siūlomi atskiri sprendimai kraštiečių ekspozicijoms. O vidinės muziejaus erdvės bus pertvarkytos taip, kad lankytojų kelias jose eitų ratu. Pasak direktorės L. Batutienės, darbuotojai daug svarstė ir diskutavo, kurdami šią koncepciją, bandydami surasti būdus, kaip įdomiai, vaizdžiai ir neperkrautai pateikti turimą medžiagą. Žinoma, puiku, kad mūsų kraštas gali pasigirti tokia daugybe iškilių žmonių, garsinančių rajoną ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tačiau, jeigu reikėtų parengti parodas apie kiekvieną jų, pasak L. Batutienės, reikėtų naujo, daug didesnio pastato. Kadangi lėšos skirtos būtent esamų pastatų atnaujinimui, tenka imtis permainų, kurios leistų muziejuje turimas vertybes parodyti naujoje šviesoje, kompaktiškai, panaudojant šiuolaikines technologijas.
Lankytojus būtina sudominti
Naujovės būtinos ir dėl kitų priežasčių. Kad ir kokia vertinga medžiaga buvo pateikiama parodose, tačiau vaikams ir jaunimui dažniausiai tai buvo neįdomu. Puikiai supratęs šią problemą muziejui vadovavęs A. Marcinkevičius parengė kelius projektų įgyvendinimui – ne tik pastatų atnaujinimo, bet ir sukauptų vertybių pristatymo būdus lankytojams. Jo pastangomis muziejaus gyvenimą labai pagyvino edukacinės programos, pritraukusios ne tik mokinius ir mokytojus, bet ir suaugusiuosius. Tad muziejininkų užmojus dar labiau priartinti prie dabarties ir modernumo praeities vertybes, A. Marcinkevičius manymu, reikia sveikinti ir palaikyti, bei padėti juos įgyvendinti. Todėl savivaldybė, anot jo, skiria ir skirs lėšų muziejaus poreikiams, nes tai reikalinga ir būtina visiems krašto žmonėms. Be to, reikia stengtis, kad ir pas mus atvykusiems svečiams būtų įdomu ir naudinga išvysti ekspozicijas, paskleisti apie jas žinią ir kitiems.
Svarbu krašto išskirtinumas
Kad muziejus būtų visiems, kad jame būtų ką pamatyti ir suaugusiems, ir vaikams – toks turi būti svarbiausias jo uždavinys, teigė Pakuonio pagrindinės mokyklos muziejaus tvarkytoja Ona Zmejauskienė, pasidalinusi savo patirtimi, kaip ekspozicijas padaryti patrauklias ir kaskart skirtingas. Prienų krašto muziejuje to norėtų ir švietimo bei kultūros bendruomenė, kurių vardu savo pastabas išsakė R. Zailskas, R. Šiugždinis ir Ligita Gedminienė. Tačiau muziejus negali tapti ir beveidžiu vertybių margumynu. Istoriko V. Kuzmicko manymu, nuo pirmųjų žingsnių lankytojas turi pamatyti krašto išskirtinumą, išvysti jungiamąją parodų ašį, kuri, jo teigimu, yra Nemunas, atskiriantis rajoną į du gana skirtingus regionus, kurių ypatybės ir turėtų išryškėti ekspozicijose. Jam pritarė ir A. Adamonienė, tačiau ji baiminosi, jog vidinės muziejaus erdvių pertvarkos visiškai sunaikins paties pastato išskirtinumą – C. Pšemeneckio namo išplanavimą, išlikusį nepakeistą iki šių dienų. Deja, to išvengti neįmanoma, nes projekte numatytas jau kitoks vidaus vaizdas.
Reikia džiaugtis ir laukti
Daug vertingų patarimų iš savo patirties forumo dalyviams davė A. Ruseckaitė, pritarusi naujajai krašto muziejaus koncepcijai ir modernizavimo užmojams. Iš tiesų, anot jos, ekspozicijose turi atsispindėti ne tik krašto įvairovė, bet ir charakteringumas, todėl labai vertingi apie galvojančių žmonių patarimai, tačiau daryti spaudimą pertvarkos besiimantiems muziejininkams negalima. Kad ir kokie geri bebūtų aplinkinių norai, tačiau atsakomybė už projekto įgyvendinimą teks muziejaus darbuotojams, kurie turi galimybių tobulinti ir keisti siūlomą koncepciją, šalinti atsiradusius trūkumus netgi ir darbų pabaigoje. Iš tiesų, pasak G. Bartulio, išsakiusio „žmogaus iš gatvės“ nuomonę, reikia tik džiaugtis, kad atsirado lėšų muziejaus atnaujinimui, kad pagaliau viskas pajudėjo, kad nusenęs pastatas gražinamas tiek išorėje, tiek viduje. „Padarykit, kad norėčiau ten ateiti“ – šie žodžiai, ko gero, buvo pats geriausias patarimas krašto muziejaus kolektyvui, nuskambėjęs tądien, ir apibrėžęs tai, apie ką buvo kalbėta. Permainos muziejuje būtinos, jos įvyks, ir, žinoma, visada bus tokių žmonių, kurios jiems nepatiks. Tačiau judėti į priekį, vytis šuoliais į ateitį sprunkantį pasaulį – būtina, kitaip muziejus gali likti mažai kam reikalingu, mažai kieno lankomu praeities turtų sandėliu.
