Vidmantas Venclovas
Kai tik atgavome nepriklausomybę, konservatoriai, gavę teisę į valdžią. iškart pradėjo naikinti regionus. Tiesa, jie net neįsivaizdavo, jog naikindami kolūkius, kurie tuomet buvo pagrindiniai darbdaviai regionuose, suluošins ne vieno tūkstančio žmonių gyvenimus. Jiems buvo svarbus tik vienas tikslas – sunaikinti, anot jų, raudonąjį rinkiminį elektoratą. Matyti, nesunaikino, nes kituose rinkimuose prarado teisę valdyti šalį. Užtat be pajamų paliko tūkstančius.
Paskui sugalvojo dar „genialesnę“ idėją – nekilnojamąjį turtą pavertė kilnojamuoju ir užgrobė nemažai žemių iš po nosies tų, kurie ten gyveno dešimtmečiais, bet nebuvo tokie apsukrūs. Žemės reforma iki šiol stringa, nors buvo kalbama, kad visi bus laimingi. Laimingi tapo tie, kas turėjo ryšių ir pinigų.
Atėję dar kartą į valdžią, konservatoriai savo naktinėmis reformomis tęsė tautiečių išvarymą iš šalies. O dabar žengė dar vieną juodą žingsnį – padėjo „žaliesiems“ valstiečiams pradėti dar vieną nesąmoningą reformą – miškų. Ir jiems nesvarbu, kad regionai lieka be valstybinių įmonių, mažėja darbo vietų, žmonės neturėdami darbo išvyksta ne iš regiono, o iš šalies.
Sėdėdami investicijų perpildytame Vilniuje jie nemato reikalo investuoti į žmonių gerovę regionuose. Kalbėti gražiai išmoko visi, bet kalbėti su „lapės“ šypsena veide ne visi sugeba.
Deja, nors per rinkimus LVŽS kalbėjo apie socialinius aspektus, žadėjo pagerinti žmonėms gyvenimo sąlygas ir suteikti galimybes užsidirbti, realūs darbai rodo, kad geriau gyvens tik stambus kapitalas ir tie, kurie sudaro jiems sąlygas klestėti, o smulkus ir vidutinis verslas eis elgetauti.
Daug amžių Lietuvos kaimas sugebėdavo išsaugoti lietuvybę, o kartu ir šalį. Deja, bet per kelis dešimtmečius mūsų išrinktieji sugebėjo išnaikinti kaimą, o naujoji valdžia, kuri savo pavadinime turi du žodžius, kurie neatsiejami nuo kaimo – žalieji ir valstiečiai, tiesiog buldozeriu naikina dar bandančius išsilaikyti ir kurti sau geresnį gyvenimą.
Greitai visi tapsime „verygomis“, „navickais“. „karbauskiais“, nes mūsų „aš“ bus sunaikintas. Vienas sudarė vaistų sąrašus, kurie pigesni, bet neveiksmingi. Užtat kompensuojami, o veiksmingi – ne. Bet tvarka bus.
Kitas nori miškus valdyti „vienas“, nes turės balsą, kuris gali atnešti turtus. Trečias išvis gyvena iliuzijomis ir skraido padebesiais. Bet visi kartu jie virsta pabaisomis, kurie nori mums uždrausti mąstyti ir turėti savo nuomonę.
Ir vėl grįžtame prie „auksinių“ konservatorių, kuriems, atrodo, patinka naikinti ir nesvarbu, ką ir su kuo. Tam, kad pridergtum, nebūtina valdyti, svarbu laiku atsidurti ten, kur niekšybes dalina.
Visai neseniai lankiausi Jiezno vaikų globos namuose, kur gyvena apie 50 įvairaus amžiaus vaikučių, kurie šiuose namuose surado šilumą ir supratimą. Tomis dienomis vaikų globos namuose dirbo savanoriai iš įvairių šalių. Visi jie teigė, jog pirmiausiai Lietuva juos nudžiugino savo žaluma. O man iškart toptelėjo mintis, ar ilgam ši žaluma išsilaikys?
Kalbama, jog laikas užgydo žaizdas. Ar visada?
Štai, dar vienas perlas. Viena viceministrė atvykusi į nedidelį miestą nutarė, jog investuoti į pirminės sveikatos priežiūros centrą nenaudinga, nes žmonių mažėja ir nebus kam lankyti jo.
O kodėl jinai nepagalvojo, jog žmonės, pamatę, kad miestelis turi šiuolaikinį sveikatos priežiūros centrą, panorės čia įsikurti?
O todėl, kad jai visiškai nesvarbu, ar čia žmonės gyvens ir kas su jais atsitiks.
