Vilija Čiapaitė
Poetui Justinui Marcinkevičiui šiemet būtų sukakę 95-eri. Šia proga Prienuose buvo surengta išskirtinė, jau dešimtoji, konferencija „Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija“, subūrusi akademinę bendruomenę, kūrėjus, poeto artimuosius ir visus, kuriems jo kūryba tebėra gyvas dvasinis pamatas. Konferencijoje dalyvavo Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas, Seimo narė Jūratė Zailskienė, Europos Parlamento narys Vytenis Povilas Audriukaitis ir kiti svečiai.
Renginio pranešėja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė pasidalijo įžvalgomis apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą, naująjį „Raštų“ rinkinį bei papasakojo apie nepublikuotus tekstus – laiškus ir dienoraščius. Pasak profesorės, pastaraisiais metais viešumoje vis pasigirstančios diskusijos apie poeto laikyseną sovietmečiu dažniau atskleidžia ne Marcinkevičiaus, o pačių vertintojų požiūrį į istoriją ir vertybes.
„Marcinkevičius išlieka mūsų tautos sąžinės ir sąmonės poetas. Jo kūryboje – valstybingumo, tautiškumo, tapatybės paieškos, kurios aktualios ir šiandien“, – kalbėjo A. Martišiūtė-Linartienė.
Konferencijoje netrūko ne tik mokslinių įžvalgų, bet ir jautrių prisiminimų, įkvepiančių interpretacijų, kurios priminė – Marcinkevičiaus žodis tebėra gyvas. Būtent jis visada savo poetiniu žodžiu telkė žmones, jungė kartas. Konferencijos pabaigoje susirinkusieji stebėjo meninę programą „Taburetė virš galvos“. Beje, renginio metu buvo prisiminti ir kiti iškilūs Prienų krašto Ąžuolai, kurie lietuvių kalbą mylėjo ir skatino, kad ji neišnyktų.
Ši diena buvo ypatinga ir dar vienu simboliniu akcentu – užbaigtas medžio drožėjų pleneras, taip pat skirtas poetui. Per dešimt kūrybinių dienų parke prie Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos sukurta daugiau nei dešimt skulptūrų, įkvėptų poeto kūrybos. Jos nuo šiol džiugins ne tik vietinius gyventojus, bet ir miesto svečius. Pagarba visiems kūrėjams – tiek patyrusiems meistrams, tiek jauniems talentams: jų darbai taps naujais ženklais mūsų kultūros žemėlapyje. Marcinkevičiaus vardas – tai ne tik eilės ar pjesės. Tai – mūsų bendros atminties šviesa, kuria galime atsiremti kiekvienas, kai ieškome tiesos, prasmės ir šaknų.
