Ašaromis paplūdo Stakliškių parapijos klebono Alfredo Rukštos skruostai, išgirdus graudžias etnografinio ansamblio dainas apie sunkią kareivėlio dalią. Ir vėl stojo prieš akis ryškūs, niekaip nenublankstantys atsiminimai apie karo baisumus, į kuriuos jam, aštuoniolikmečiui vaikinui, teko pasinerti. Paniro į šį liūną, nusinešusį daugelio jaunų žmonių gyvybes, ne tik A. Rukšta, bet ir jo brolis bei dėdė, tačiau Dievas jiems buvo gailestingas – visi trys sulaukė karo pabaigos gyvi, nors ir sužeistais kūnais bei sielomis. Dievas buvo numatęs Rukštų šeimai sunkius išbandymus, o Alfredą šie kančių metai atvedė ir į Jo numatytą tikslą – kunigystę.
Apie savo gimtinę, apie tėviškės namus, vaikystę A. Rukšta papasakojo stakliškiečiams, susirinkusiems į bibliotekos surengtą atsiminimų vakarą, kurio metu visi galėjo ne tik pasikalbėti su mylimu klebonu, bet ir pavartyti knygą, į kurią sugulė jo atsiminimai. Tai Kazokiškių kaimo 400 metų jubiliejui skirtas leidinys „Kazokiškės. Seniūnija ir apylinkės“ apie šios seniūnijos, esančios Elektrėnų savivaldybėje, praeitį ir dabartį. Kazokiškių istorijoje pasižymėjo ne tik klebonas A. Rukšta, bet ir jo senelis girininkas Pranas, pastatęs čia lietuvišką mokyklą. Deja, 40 hektarų žemės ir sunkiu darbu sukurtas pasiturimas gyvenimas tapo krislu okupantams, kurie išgujo trylika Rukštų šeimos narių į Sibirą, o tris – į frontą. Tik po karo, remdamasis savo nuopelnais pergalei prieš fašizmą, A. Rukštai pavyko susigrąžinti iš tremtiems savo šeimą, tačiau Tėvynės išvysti jiems buvo nelemta – naujosios valdžios malonė leido keliauti į Lenkiją ir ten likti. Tik po 51-erių metų Lietuvą galėjo aplankyti ir klebonas, iš jos išvežtas 1944-aisiais. Paskirtas į Užuguostį, labai džiaugėsi šia galimybe sugrįžti, įkalbėjo kartu važiuoti ir šeimininkę Mariją Frančeską Kurtyką, papasakojęs, koks nuostabus jo gimtasis kraštas ir kokie puikūs žmonės ten gyvena. Deja, jų abiejų laukė baisus nusivylimas – nebe ta buvo Lietuva, nebe tokie buvo ir lietuviai, kaip tuomet, iki nelemtojo karo pradžios. Kolektyvizacija, partizaninis karas, nutautinimo ir ateizavimo dešimtmečiai padarė savo. Bažnyčios varpai, kviečiantys į šv. Mišias, daugeliui parapijiečių tebuvo nieko nesakantis skambesys, nes daug svarbiau sekmadienį mėžti tvartus, kapoti malkas ar niūksoti prie televizoriaus. Iš itin religingos Lenkijos, mažai pajutusios tarybinės santvarkos spaudimą, atvykusiam klebonui tai buvo didžiulis smūgis, tačiau jis tik pakaitino jo karišką dvasią imtis sunkaus darbo…
Ilgas, nelengvas ir kupinas išbandymų klebono A. Rukštos gyvenimas. Skaudi kareivio dalia, akistatos su mirtimi, kelias į kunigystę, paminklo S. Dariui ir S. Girėnui išsaugojimo peripetijos, susitikimas su Prezidentais Antanu Smetona ir Valdu Adamkumi… Vargu ar paros užtektų viskam išpasakoti, o ir jėgos jau nebeleidžia garbaus amžiaus klebonui ilgai dalintis savo atsiminimais, kurie tokie skaudūs, jog ašaras braukia ne tik jis, bet ir jo besiklausantys žmonės. Tad bibliotekininkė Danutė Potelienė, padėkojusi garbiajam svečiui už pasakojimus, pakvietė jį dar ne vienam susitikimui, kuris būtinai įvyks kuria nors patogia proga, nes iš buvusio kario lūpų pasklidę žodžiai – pats įtaigiausias būdas skatinti džiaugtis taikia šiandiena ir vertinti gyvenimo dovanas.
