Išnykusius kaimus, sodybas težymi krūsnelė pamato akmenų ar medžių guotas. Regis, dingo amžiams kažkada gyvenimu virusi vieta, kur giedojo gaidžiai ir lojo šunys, kur ryto tylą atsargiai praplėšdavo pustomo dalgio žvangėjimas, kur vakarais, po sunkių darbų, linksmai šūkavo jaunimas ir skambėjo dainos. Tyliai ir nenumaldomai dingsta nuo Lietuvos žemės kaimai, lieka tik jų pavadinimai ir kitur šaknis įleidę žmonės.
Nieko nėra baisiau už užmarštį, kai iš žmonių atminties išsitrina vardai ir gyvenimai tų, kurie irgi kažkada mylėjo ir juokėsi, augino vaikus ir svajojo apie ateitį. Tačiau tai, kas užrašoma knygose, išlieka ilgam, dešimtmečiams ir šimtmečiams, tai visiems prieinamas brangus turtas – praeities gyvybė.
Kaip juokavo autorius, rašymas, medžiagos knygoms rinkimas padeda prastumti ilgą pensijon išėjusio žmogaus dieną. Jo knyga „Nutilę kaimai“ – tai paminklas tiems Šilavoto apylinkių sodžiams, kurių buvimą primena jau tik pavadinimai. Tiesa, viršelį puošianti nuotrauka suteikia atgimimo viltį – gandrai juk krauna lizdus ten, kur gyvena žmonės. O kai kuriuose knygoje minimuose kaimuose jau atsirado sugrįžusių išeivių, atsirado ir naujakurių.
Nors atrodo nedidelė, tačiau kokia talpi toji knyga. Joje – septynių Šilavoto krašto kaimų istorijos, žmonių gyvenimai, sodybų aprašymai. Pasak Antaninos Aleknavičienės, čia prikeltos sodybos, atgyja gamta, istorijos kataklizmų ženklai, o autorius tai itin šiltai ir gyvai, tai bešališkai šaltu tonu pasakoja tai, ką jam perdavė išnykusių kaimų gyventojai, mielai pasidaliję savo atsiminimais su savo buvusiu mokytoju, kaimynu ar klasės draugu J. Mikučiausku. O jis į susitikimą atvykusiems žmonėms nuoširdžiai dėkojo už atvirumą ir norą padėti, už išsamius pasakojimus apie gimtinės gyvenimą.
Malonus ir jaukus buvo šis susiėjimas vieni kitus pažįstančių žmonių – draugų, kaimynų, bendraklasių, lydimas akordeono melodijų ir dainų, prie suneštinių vaišių stalo, kai kiekvieną maloniai priglobia Davatkyno kiemelis, puošnus žydinčiomis gėlėmis ir išdidus saugomais atsiminimais.
