Tarsi antikos mitų herojai, jie nešė mūsų tautai šviesą. Jie – tai slaptam gyvenimui, nuolatinei rizikai ir pavojams pasiryžę žmonės, kurie platino lietuviškąją spaudą. Jie – knygnešiai, niekur kitur nežinomos veiklos didvyriai, užsitarnavę amžiną tautos pagarbą ir meilę.
Kovo 16-ąją, žymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo dieną, Lietuvoje minima Knygnešio diena. Mūsų seneliams ir proseneliams visa, kas vyko spaudos draudimo metais, buvo visiškai suprantama, mums, dabartinei kartai tai sunkiai įsivaizduojama. Juk kiekvieno namuose šiandien yra laikraščių, žurnalų, knygų, kalendorių ir kitų leidinių, kurių per daug nevertiname – viską galima laisvai gauti, nusipirkti, skaityti ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis leidžiamus spaudinius. O ką bekalbėti apie mokslą, galimybę skaityti, rašyti, kalbėti lietuviškai. Visa tai visiškai natūralu ir kasdieniška, tad sunku suvokti, jog kažkada viskas buvo visai kitaip.
Stakliškių miestelio kapinėse ilsisi gausios Praškevičių – Proškų giminės atstovai. Mažai kas turbūt žinojo, jog ši giminė labai turtinga – ne pinigais ar dvarais, o šviesuoliais, kurie savo gyvenimus pašventė lietuvybės skleidimui.
Šiems ir kitiems tautos drąsuoliams skambėjo Stakliškių vidurinės mokyklos mokinių atliekamos dainos, jų žygdarbius ateities kartoms šlovino garsiųjų poetų eilės. Miestelio bibliotekoje jos darbuotoja Danutė Potelienė paruošė nedidelę ekspoziciją apie knygnešius ir šios veiklos istoriją, kartu su vaikais parengė ir meninę programėlę.
Stakliškių seniūnijos seniūnas Gintautas Kaminskas ir jo pavaduotoja Nijolė Ivanovienė nuoširdžiai padėkojo Praškevičių – Proškų giminės palikuoniui Juliui, pasirūpinusiam atkurti senelio Aleksandro kapavietę ir ją papuošti nauju paminklu. Paminklo akcentas – kaltinio metalo saulutė, iš senų senovės atėjęs simbolis, taip derantis ant knygnešio kapo.
Julius Proškus minėjimo dalyviams trumpai papasakojo savo giminės knygnešystės istoriją, prasidėjusią nuo prosenelio Jurgio, gyvenusio Pakrovų kaime, palaidoto Stakliškėse ir kurio kapo atrasti jau nebepavyksta. Pareigą gabenti į Lietuvą uždraustąją spaudą Jurgis perdavė ir savo vaikams. Aleksandras, Juliaus senelis, ypač aktyviai įsijungė į kovą už lietuvybę, buvo teistas ir kalintas, dėl to pakeitęs pavardę į Proškaus, kuri ir atiteko jo palikuonims. Kaip pasakojo J. Proškus, Aleksandro nuopelnai buvo įvertinti tarpukario Lietuvoje, jam buvo mokama valstybinė pensija. Mirė jis Antrojo pasaulinio karo pradžioje, o jo žmona Domicelė tarybinių „išvaduotojų“ buvo ištremta į Sibirą, kur ir mirė, jų sūnus Pranas – nukankintas NKVD kalėjime Tuskulėnuose.
Iškilios Praškevičių – Proškų giminės praeitis dabar jau tapo ne tik jų pačių, bet ir Stakliškių krašto žmonių savastimi. Knygnešio Aleksandro kapą pašventino klebonas Alfredas Rukšta, atminimo žvakeles čia sudegė giminaičiai, mokiniai ir mokytojai, minėjimo dalyviai. Ši vieta taps žinoma daugeliui, nuolat lankoma ir prižiūrima, o knygnešio atminimas – saugomas ir puoselėjamas.
