Knygnešiai
Širdys – pilnos lietuviškų žodžių,
Nesudegusių amžių ugny.
Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių
Ėjo žodžiais šitais nešini.
Baltose lankose – juodos avys …
Prie naktigonės laužo blausos
Kaimo bernas maldaknygę gavęs,
Dievo vardą pernakt slabizuos.
Kai raides tarsi stacijas keliais
Jis apeis, kai visas prisišauks,
Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelis
Ir ilgėsis pasaulio gražaus.
Prie Žemaitės rymos, apžavėtas
Savo brolių alpiais sopuliais …
Knygnešiai – tarsi dūšios be vietos –
Eis per Lietuvą vargo keliais.
Tų kelių tolumoj – ne palaima:
Baltos meškos urzgės, pūgos slaugę.
Ten sapnuos jie lietuvišką kaimą
Ir grįžimo dienos nesulauks … –
Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiai
Su pasaulio šviesa širdyje.
Paprasti kaip lietuviški žodžiai,
Ir per amžius neramūs kaip jie.
V. Bukauskas
Kovo 16-oji – Knygnešių diena – primena mums apie tylų, bet didvyrišką lietuvių pasipriešinimą carinei priespaudai. Ši diena skirta pagerbti tiems, kurie rizikuodami savo laisve nešė tautai knygą, žadinančią sąmonę, kalbą ir tautinį orumą.
Žodis knygnešys sunkiai verčiamas į kitas kalbas. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas ir šis terminas bei istorijos tarpsnis, kuris lėmė šio žodžio atsiradimą. Tai nulėmė tamsus istorinis tarpsnis, kuomet rusiškas imperializmas norėjo sunaikinti mūsų dvasinį ir kultūrinį pagrindą. XIX a. pabaigoje, kai caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuva pateko į tamsius kultūrinės priespaudos gniaužtus. Tačiau šioje tamsoje atsirado drąsių žmonių, kurie ėmė nešti šviesą – knygas, laikraščius, maldaknyges.
Didelį vaidmenį suvaidino vyskupas Motiejus Valančius, organizavęs pirmuosius knygnešystės žingsnius, išmokęs žmones lietuviškai skaityti ir rašyti, pažadinęs juose sąmoningos blaivybės dvasią, norą turėti savą spaudą ir vedęs savo tautą į laisvę.
Lietuviško žodžio dvasia išliko gyva vyskupo organizuotose slaptose mokyklose, knygų rašymo, spausdinimo ir platinimo darbuose. Dar neišspausdinti lietuviški rankraščiai keliaudavo į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti pulką kareivių, žvalgybą, seklius ir muitininkus. Jau išspausdintos knygos turėjo vėl praeiti šį rizikingą kelią, kad būtų pargabentos į Lietuvą.
M. Valančiui knygnešystės darbuose aktyviai talkino Jurgis Bielinis. Knygnešių karaliumi pramintas J. Bielinis, savo gyvenimą paaukojo 30 metų trukusiam uždraustos lietuviškos spaudos gabenimui iš Prūsijos, Tilžės ir Ragainės. Jis turėjo įsirengęs net savo slaptą spaustuvę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“. Lietuva įvertino šio legendinio knygnešio pasiaukojimą ir jo gimimo dieną, kovo 16-ąją, minime kaip Knygnešių dieną.
Lietuviškos spaudos gabentojus knygnešiais pirmą kartą praminė aušrininkas Jonas Šliūpas. Pasienyje knygnešiai dar buvo vadinami pakininkais, nes knygos buvo gabenamos ryšuliais.
Vyskupas M. Valančius per kunigus, inteligentus ir kaimo žmones išplėtė spaudos platinimą. Jis steigė slaptas organizacijas ir draugijas. Aktyvia veikla garsėjo Garšvių, Atgajos, Sietyno, Aušrinės, Spindulio, Svirplio Žiburėlio, Kūdikio ir kitos knygnešių organizacijos.
Tamsiais laikais svarbiausia buvo tvirtas tikėjimas ir atsidavimas, o knygnešiai turėjo išskirtinį atsidavimą ir šventą tikėjimą. Atsirado tūkstančiai pasiaukojančių knygnešių, kurie suprato, kad reikia nepasiduoti primestai stačiatikybei ir rusinimui. Knygnešiai kovojo vardan to, kad jie ir jų giminaičiai galėtų melstis ne iš rusiškai spausdintų maldaknygių. Taip brendo knygnešių tautinė savimonė, tautiečių švietimo samprata, susijusi su laisvės troškimu savo kraštui.
Knygnešių kelias nebuvo lengvas, pavojai jų tykodavo kiekviename žingsnyje. Knygnešiams reikėjo turėti nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo. Silpnesnis neatlaikydavo ir sunkių sąlygų, alkio, šalčio bei drėgmės. Sugauti knygnešiai buvo tremiami į Sibirą, teisiami iki penkerių metų kalėjimu. Jie buvo žiauriai mušami, kankinami, todėl ne vienas išprotėjo. Neatlaikę kančių išduodavo ir savus. Daug knygnešių neišgyveno bėgdami per sieną. Šaltakraujai žandarai vietoje nušaudavo knygnešius be gailesčio vien už tai, kad jie nesustojo bėgdami.
Dažnai knygas nešiojo šlubi, akli elgetos, o tiksliau, jais apsimetę knygnešiai. Pasižiūrėjęs į vargšą, neišprususį, apskurusį elgetą, juk neįtarsi. Knygnešiams talkindavo ir paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moteriškės ar zakristijonai.
Knygnešiai knygas slėpdavo pačiose netikėčiausiose vietose: medžių drevėse, bičių aviliuose, paukščių inkiluose, šuns būdoje, žemėje išraustose duobėse, malūnuose ar net kapinėse. Laikui einant knygnešiai įgavo patyrimo gabenant knygas geriau jas paslėpti ir sumėtyti pėdas. Bet ne visuomet tai pavykdavo. Per visą spaudos draudimo laikotarpį prarasta ne viena knyga. Kartais knygnešiams tekdavo knygas kažkur palikti, kad nebūtų sugauti. Kartais ir pamesdavo bėgdami nuo žandarų, o ką kalbėti apie tūkstančius konfiskuotų knygų.
Po spaudos draudimo panaikinimo „Apžvalgos“ laikraščio (spausdinto 1911-1914 m.) darbuotojas surinko duomenis, kiek knygų konfiskuota visose pasienio muitinėse, ir juos pateikė. Sulaikytų knygų skaičiai: 1891–1893 metais konfiskuota 37718 knygų, 1894–1896 metais – 40335, 1897–1899 metais – 39024 ir 1900–1902 metais konfiskuota 56182 knygų. Tai netikslūs skaičiai, nes toliau nuo sienos niekas nebuvo registruota. Kiek knygų buvo konfiskuota ar kitais būdais prarasta, dabar jau niekas nesuskaičiuos. Tačiau turimi duomenys nusako aktyvią to meto knygnešių veiklą. Per 1865–1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1830 leidinių. Per šį laikotarpį gabendami lietuvišką spaudą caro valdžiai ir žandarams įkliuvo 2900 žmonių.
Lietuviško žodžio nešėjai Prienų krašte
Kiekvienas kraštas turėjo savo žymius knygnešius. Prienų krašte taip pat yra žinoma ne viena knygnešio pavardė. Knygnešių dienos proga prisiminkime iš Prienų krašto kilusius ir čia veikusius knygnešius.
Jonas Mačys-Kėkštas
Vienas iš jų Jonas Mačys-Kėkštas (g. 1867 m. Ingavangio k., Prienų r.) – publicistas, knygnešys, vienas iš aktyvių lietuviškos kultūros puoselėtojų ir lietuviškos spaudos platintojų XIX a. pabaigoje. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, kurioje mokytojavo žymūs lietuvybės puoselėtojai Petras Arminas ir Petras Kriaučiūnas, J. Mačys susižavėjo tautiniu judėjimu. 1883 m. gavęs į rankas ką tik išėjusią „Aušrą“, tapo ne tik nuolatiniu skaitytoju, bet ir platintoju.
Kartu su bendraklasiu Kaziu Griniumi leido rankraštinį mokinių laikraštį „Priešaušrį“. 1885 m. išleido laikraštį „Iššiepdantis“, kuriame pasirodė jo pirmasis eiliuotas kūrinys „Nelaimės dainiaus“. Gyvenimas susidėliojo taip, kad atsisakęs mokytis kunigų seminarijoje, neteko tėvų ir giminaičio kunigo paramos, todėl būdamas 6 klasėje išstojo iš gimnazijos. Kurį laiką vertėsi iš pamokų Krosnos dvare. Apsigyvenęs Garliavoje pas mokytoją J. Andziulaitį-Kalnėną, susipažino su knygnešiu K. Aglinsku ir K. Sakalausku-Vanagėliu. Taip susibūrė „Aušros rėmėjų“ būrelis. Jie platindavo „Aušrą“ ir kitą draudžiamą lietuvišką spaudą.
1886 m. gavo raštininko vietą Aukščiausios Panemunės valsčiaus valdyboje. Čia susipažino su Vilkaviškio apskrities viršininku, kuris parūpino jam Virbalio burmistro vietą. Po kiek laiko buvo paskirtas į apskrities kanceliariją sekretoriumi. Tiek Virbalyje, tiek Vilkaviškyje Jonas Mačys-Kėkštas padėdavo knygnešiams gabenti draudžiamą spaudą per sieną, pasinaudojęs savo padėtimi parūpindavo dokumentus. 1900 m. dėl įvykusio konflikto tarnyboje, dėl ryšių su knygnešiais, iškilus grėsmei būti suimtam pasitraukė į Tilžę, iš ten į Bitėnus, kur pas M. Jankų redagavo laikraštį „Saulėteka“. Tačiau juo susidomėjo Prūsijos politinės policijos sekliai ir dėl politinio spaudimo buvo priverstas emigruoti į JAV, kur gyveno iki mirties. Jonas Mačys-Kėkštas – žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui.
Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio dvare, Kretingos vienuolyne, Seinų ir Kauno kunigų seminarijoje. Vienas tokių centrų buvo ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Veiverių mokytojų seminarija buvo vienas iš tų židinių, kur nepaisant caro valios augo tautiškai nusiteikusi inteligentija. Seminarijoje dirbo švietimo veikėjai, kurie formavo tautinę sąmonę. Lietuvybės žadinimu čia aktyviai rūpinosi ir mokytojai Juozas Kairiūkštis ir Tomas Ferdinandas Žilinskas, dėstę lietuvių kalbą.
Juozas Kairiūkštis (g. 1855 m. Girininkų k., Prienų r.) – tautos švietėjas ir tautos žadintojas. Juozas Kairiūkštis gerai suprato lietuvių spaudos draudimo pasekmes, todėl iš visų jėgų stengėsi tam priešintis ir kiek įmanoma labiau plėsti gimtosios kalbos vartojimą. Sužinojęs, kad tik keli seminarijos mokiniai namuose buvo pramokę lietuviško rašto, skyrė dar daugiau dėmesio mokydamas rašyti lietuviškai. Jis ne tik mokė lietuvių kalbos, skleidė tautinę sąmonę savo mokiniams, bet ir slaptai platino lietuvišką spaudą. Jo veikla buvo labai svarbi kultūriniame pasipriešinime carinei rusinimo politikai. Jis ne kartą rizikavo būti suimtas ar ištremtas, bet savo veiklos nenutraukė. Pasak amžininkų prisiminimų, mokytojas kalbėdavo ne tik apie gramatiką, jis kalbėdavo apie Lietuvą. Apie mūsų kalbą, kurią turim ginti. Jis nešė ne tik žinias, bet ir sąžinę. Tokie žmonės, kaip Juozas Kairiūkštis ,buvo dvasiniai tautos sargai.
Petras Krušnauskas (g. 1875 m. Pabališkių k., Prienų r.) – lietuviškos šviesos nešėjas. Dar nesulaukęs nė dvidešimties metų pradėjo gabenti uždraustą spaudą iš Prūsijos į Lietuvą. Knygnešys Petras Krušnauskas pažinojo daug šviesių žmonių, kurie padėjo jam platinti uždraustą spaudą. 1905 m. jis dalyvavo lietuvių suvažiavime Vilniuje. Neretai buvo persekiojamas caro žandarų, bet padedant draugams bebaimis knygnešys vis išsisukdavo. 1906 m. buvo priverstas emigruoti į Ameriką. Ten dirbo įvairius darbus, bet po penkerių metų grįžo į Lietuvą, nes nematė gyvenimo prasmės svetur. Nors buvo eilinis Lietuvos ūkininkas, mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų kalbas. Buvo kaimo daraktoriumi, mokė skaityti ir rašyti Pabališkių kaimo bei apylinkių vaikus. Lietuva ir knygos buvo Petro Krušnausko gyvenimo meilė ir prasmė. Kuomet prezidentas Antanas Smetona skyrė jam knygnešio pensiją, jis jos atsisakė, sakydamas, kad jo šeima gali pragyventi ir iš savojo ūkio.
Antanas Bajoraitis (g. 1863 m., gyv. Pakuonyje, Prienų r.) buvo siuvėjas, zakristijonas, knygnešys. Lietuvišką spaudą platino nuo 1878 metų, paskatintas Pakuonyje dirbusio kunigo Pranciškaus Būčio (1849-1925 m.). Zakristijonas Antanas Bajoraitis, Pakuonyje dar vikaraujant P. Būčiui, spaudinių nunešdavo į kaimyninę Darsūniškio parapiją. Pats kunigas P. Būčys padėdavo kunigui M. Sederevičiui platinti spaudą ir kaimyninėse parapijose. Kun. P. Būčys organizavo knygnešių ir spaudos platintojų tinklą.
Pranciškus Būčys, išvažiuodamas iš Pakuonio,pardavinėti lietuvišką spaudą patikėjo zakristijonui Antanui Bajoraičiui. 40-50 rublių vertės spaudinių iš kunigo jis gaudavo paštu siuntiniuose. Spaudai platinti pasitelkdavo patikimų pagalbininkų. Pradėjus drausti knygas siųsti paštu, jų atnešdavo kun. P. Būčio siųsti knygnešiai. Antanui Bajoraičiui spaudos dažniausiai parūpindavo Motiejus Eimaitis, Juozas Kancleris.
Į Pakuonį atvykus kunigui Juozui Šmulkščiui, pradėjo bendradarbiauti su juo. Dalį gautos lietuviškos spaudos perduodavo jam, o likusia pasirūpindavo pats.
Žandarai, gavę duomenų, 1898 m. krėtė jo butą, konfiskavo knygų už 550 rublių. Per kvotą nustatė, kad A. Bajoraitis padėjo kunigui J. Šmulkščiui aprūpinti Pakuonio parapijos žmones lietuviška spauda ir kad iš kunigo yra gavęs pinigų kalendoriams, brošiūroms ir laikraščiams įsigyti. 1899 m. buvo nubaustas trim mėnesiams kalėjimo ir 1 metams viešos policijos priežiūros. Kalėjo Kalvarijoje. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo atsišaukimų platinimą. Antanui Bajoraičiui nuo 1928 m. sausio 1 d. paskirta knygnešio pensija.
Gausi Garmų giminė ne vieną kartą minima tarp knygnešių. Šios giminės knygnešiai veikė kartu ir padėjo kitiems bendraminčiams su spauda rankose kovoti už tautos laisvę.
Simonas Garmus (g. 1848 m. Taurakiemio k., Kauno r.) buvo vienas pirmųjų pradėjusių platinti lietuvišką spaudą gyvenvietėse abipus Nemuno. Simonas buvo drąsus ir sumanus knygnešys, pats parsigabendavo lietuviškos spaudos iš Mažosios Lietuvos. Kartais spaudos gaudavo iš kunigo Jono Užupio bei kunigo Pranciškaus Būčio. Draudžiamą spaudą platino apie Pakuonį, taip pat per Nemuną perduodavo savo padėjėjams į Patrakiemį, Ašmintą, Prienų rajoną. Jam talkino Mikalojus Garmus ir kiti giminaičiai.
Povilas Garmus
Povilas Garmus (g. 1877 m. Antakalnio k., Ašmintos sen., Prienų r.) – puikiai žinomas mokytojas, Prienų „Revuonos“ mokyklos įkūrėjas, knygnešys. 1897 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Dar besimokydamas joje priklausė slaptai Lietuvos tarnų draugijai ir buvo vienas jos įkūrėjų. Ši draugija neapsiribojo tik Veiveriais, nes jau tapę mokytojais draugijos veiklos nariai nenutraukė ir tęsė ją toliau. Povilas Garmus į knygnešystę įtraukė ir savo brolius ir artimus giminaičius Juozą, Antaną, Simoną, Praną ir Jurgį. Visi jie įsitraukę į šią veiklą, spaudą platino gimtosiose apylinkėse. Baigęs seminariją Povilas Garmus mokytojavo Černiencine, Krasnystavo apskrityje, Liublino gubernijoje, Lenkijoje. Lietuviškos spaudos parūpindavo broliai Juozas ir Jurgis. 1899 m. rugsėjo 28 d. buvo areštuotas, per kratą radus „Varpą“, „Ūkininką“, Maironio „Pavasario balsus“. Jam buvo paskirtas kardomasis areštas, taip Povilas Garmus kelis mėnesius kalėjo Kalvarijos kalėjime. Tačiau buvo paleistas už tūkstančio rublių užstatą. 1901 m. caro paliepimu buvo paimtas į kariuomenę ir vienus metus buvo griežtai prižiūrimas karinės vadovybės. Tarnavo Urale. Po kariuomenės 1903 m. emigravo į JAV. Visuomet buvo ištikimas lietuviškam žodžiui. Dirbo lietuviškų laikraščių „Katalikas“, „Lietuva“ redakcijoje. 1913 m. grįžęs į Lietuvą mokytojavo Žiūronių kaime. I pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į carinę armiją. 1917-1918 metais Voroneže dirbo lietuviškoje spaustuvėje. Nepriklausomybės metais mokytojavo pradinėje mokykloje Prienuose.
Brolis Juozas Garmus (g. 1877 m., gyv. Bučkiemio k., Pakuonio sen., Prienų r.) – siuvėjas, knygnešys. Lietuvišką spaudą pradėjo platinti 1896 m., pakalbintas brolio. Draudžiamą lietuvišką spaudą platino Jiezno, Darsūniškio, Stakliškių, Aukštadvario, Kalvių, Kruonio apylinkėse. Parūpindavo spaudos broliui Povilui Garmui bei kitiems Lietuvos tarnų draugijos nariams. Jam lietuviškos spaudos dažniausiai parūpindavo Juozas Kancleris. Kartais tekdavo ir pačiam rizikuoti parsigabenant spaudos iš Mažosios Lietuvos. J. Garmus turėjo geras sąlygas knygų platinimui. Jo siuvėjo amatas leido keliauti iš kaimo į kaimą, bendradarbiaujant su kitais knygnešiais. Pakuonyje Juozas Garmus bendradarbiavo su jau anksčiau minėtais kun. Juozu Šmulkščiu ir Antanu Bajoraičiu.
1899 m., kuomet įkliuvo jo brolis Povilas Garmus, buvo krečiami ir jo namai. Kratos metu rastas laiškas, kuriame rašoma apie laikraščių pristatymą. Taip 1899 m. spalio 26 d. vengdamas arešto Juozas Garmus pabėgo į JAV, kur gyveno iki mirties.
Brolis Jurgis Garmus (g. 1866 m. Antakalnio k., Ašmintos sen., Prienų r.) – dar vienas šeimos knygnešys. Įprastai vertėsi staliaus amatu. Platino lietuvišką spaudą Darsūniškyje, Lapainioje, Kruonyje ir kitose apylinkėse. Kuomet buvo pagautas brolis Povilas Garmus su laišku apie lietuvišką spaudą, kratos neišvengė ir Jurgis.
Dar vienas mūsų krašto šviesos spindulys, tautinės sąmonės puoselėtojas – knygnešys Kajetonas Braziukaitis (g. 1863 m. Pakrovų k., Prienų r.). Kajetonas bendradarbiavo su svainiu Aleksandru Proškumi. Abu kartu nešdavo lietuvišką spaudą į Onuškį, Valkininkus, Vilnių ir kitur. Kajetono Braziukaičio namuose dažnai vyko kratos, pats ne kartą buvo tardomas ir kankinamas. Apie 1928 m. buvo pateikęs Švietimo ministerijai dokumentus knygnešio pensijai gauti.
Knygnešys Kajatas Sviderskis (g. 1838 m.) yra pasakojęs, kad jaunystėje tarnavęs caro kariuomenėje, ten neteko rankų. Knygų gaudavo iš Kalvarijoje gyvenusio Kanclerio. Pats K. Svederskis platino Birštono, Jiezno, Kalvių, Stakliškių, Butrimonių, Punios, Nema,niūnų parapijose. Buvo drąsus knygnešys, o kartais per daug įžūlus. Kartą užėjęs į Butrimonių valsčių ir ten užtikęs policiją išdrįso paklausti kas yra kampe padėtame maiše. Nors žinojo, kad ten buvo lietuviška spauda.
Juozas Kuncevičius (g. 1870 m.) – valstietis, knygnešys. Gyvendamas Sudvariškių kaime, Prienų r., bendradarbiavo su knygnešiais Kajetonu Braziukaičiu ir Aleksandru Proškumi. Kaip ir dauguma mūsų krašto knygnešių, lietuviškos spaudos gaudavo iš bendraminčių knygnešių arba parsigabendavo pats iš Mažosios Lietuvos. Draudžiamą spaudą dažniausia platindavo gimtosiose apylinkėse: Sudvariškių, Bagdoniškių, Sobuvos, Pieštuvėnų ir kituose kaimuose.
Andrius Mickus (g. 1871 m. Leskava, Prienų r.) buvo ne tik knygrišys, bet ir knygnešys. 1890 m. pradėjo mokytis knygrišio amato Kaune Gruževskaitės knygų rišykloje, kur susipažino su Kauno knygnešiais. Gavęs iš jų lietuviškos spaudos pradėjo platinti Prienų krašto apylinkėse: Skriaudžiuose, Veiveriuose, Plutiškėse. Atgabenęs knygas į Veiverius jas palikdavo prieglaudoje, o kitas perduodavo bendraminčiams platintojams. 1894 m. persikėlė į Marijampolę, kur atidarė knygų rišyklą. Knygnešiai jam atnešdavo įrišti knygų bei palikdavo platinti.
Julius Mickus (g. 1861 m., gyv. Mieldažiškių k., Šilavoto sen., Prienų r.) – knygnešys, žemės ūkio darbininkas. Įsitraukęs į lietuviškos spaudos platinimą buvo sugautas ir nubaustas. 1903 m. sausio 20 d. buvo pradėta byla dėl lietuviškos spaudos ir paskirtas kardomasis areštas.
Dar vienas mūsų krašto knygnešys Vincas Mickus (g. 1871 m., gyv. Klebiškis, Prienų r.) parsigabendavo lietuviškos spaudos iš Naumiesčio, Šakių r. Spaudos dažnai gaudavo iš savo dėdės Matusevičiaus, kuris parsinešdavo iš Mažosios Lietuvos. Vincas knygas ir atsišaukimus perduodavo J. Danulevičiui ar kitiems knygnešiams.
Vincas Kairaitis (g. 1875 m. Šilavoto k., Prienai) – knygnešys, bendradarbiavęs su dar vienu mūsų krašto knygnešiu Petru Krušnausku. Nors apie Vincą Kairaitį žinoma mažai, tačiau į knygnešių knygą jis yra įtrauktas ir nuo 1931 m. gruodžio 1 d. gavo valstybinę knygnešio pensiją.
Juozas Laukaitis (g. 1873 m. Giniūnų k., Ašmintos sen., Prienų r.) kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas. Mokėsi Prienų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje. Mokydamasis kunigų seminarijoje dalyvavo slaptoje lietuvių klierikų veikloje, platino lietuvišką spaudą, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. Profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, dėstė lietuvių kalbą. Atgavus spaudą, kartu su kitais įsteigė Seinų leidyklą ir spaustuvę.
Prienų pašte buvo sulaikyta Juozui Gogai adresuota banderolė su keturiais egzemplioriais „Aušros“ laikraščio. Juozo Laukaičio vardu ir pavarde lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu veikė dar vienas knygnešys iš Išlaužo.
Kazio Griniaus atsiminimuose rašoma apie knygnešį Celiežių, dar vadinamą Celiešiumi. Knygnešys iš Jiezno, važiuodamas į Seinus ir atgal, užvažiuodavo pas Kazį Grinių į Marijampolę, sustodavo pailsėti ir pernakvoti. K. Grinius jam duodavo lietuviškos spaudos, kurią Celiešius nuveždavo į Seinus ir Jiezną.
Prano Seniko atsiminimuose minimas knygnešys Baronas iš Strielčių, Prienų rajono. Iš kurio Pranas Senikas gaudavo knygų. Knygnešys Martynas Dževerakas iš Garliavos spaudą pardavinėdavo prie bažnyčių ir turguje Prienuose.
Per visą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį užvesta ne viena byla, bet pasitaikydavo ir neišspręstų bylų ar nutrauktų. Kartais atsitikdavo ir taip, kad knygnešius pakišdavo ar įduodavo kaimynai ar gerai pažįstami, artimi žmonės.
Pas knygnešį Kazį Glambą (g. 1840 m.) Veiveriuose 1899 gruodžio 13 d. per kratą buvo rastas vienas lietuviškas kalendorius. Neradus daugiau įrodymų byla buvo nutraukta.
Knygnešį Aleksandrą Bernatonį iš Pelekonių kaimo, Prienų r., pasienio sargybiniai sulaikė gabenant uždraustą spaudą Daugėlaičiuose, Vilkaviškio rajone, ir atėmė lietuvišką maldaknygę.
Motiejus Brundza (g. 1824 m. Talkiškių k., Vilkaviškio r.) kunigas, rašytojas, lietuviškos spaudos platintojas. Prienuose gyveno nuo 1863 m., neilgai. Išleido vadovėlį „Lamentorius lietuwiszkas diel mažu wajku“ (1859 m.). Savo raštus platino pats. Turtingiems raštus parduodavo, neturtingiems atiduodavo už dyką. Nemokančius skaityti ragindavo mokytis, duodavo elementorių. Vilkaviškio apskrities viršininkas savo rašte Motiejų Brunzą minėjo, kaip lietuviškos spaudos platintoją „…pats savo bute pardavinėjo įvairius lietuviškus elementorius, maldaknyges ir panašius leidinius, tarp jų paties parašytąjį lietuvišką elementorių, 1862 m. spausdintą Varšuvoje…“.
Moteriški vardai Knygnešių sąraše
Knygnešių istorijoje minimas ne vienas moteriškas vardas. Aktyviai Prienų krašte veikė knygnešė Marijona Skaudžiukė (g. 1888 m.), kurią vadino Berankute. Tokią pravardę ji gavo dar jaunystėje, kuomet kūlimo metu neteko dešinės rankos. Negalėdama dirbti sunkių darbų pradėjo platinti maldaknyges. Prienuose ji platino „Šaltinį“, „Garbė dievui“, „Aukso altorių“. Įsitraukusi į knygnešių veiklą kartu su knygomis parnešdavo skarelių bei kitokių smulkių daiktų.
Veiverių mokytojų seminarija, įžiebusi lietuviško žodžio dvasią, į knygnešių kelią atvedė ne vieną žmogų. Viena jų Gustaitytė, kurią apie 1900 m. platinti lietuvišką spaudą paskatino Veiverių mokytojų seminarijos mokiniai Mykolas Krupavičius, Vincas Eidukas ir kiti. Gustaitytė aplinkiniuose kaimuose išplatino daug lietuviškų atsišaukimų.
Agota Karlauskaitė – samdinė, knygnešė iš Jiezno. Vėliau persikėlusi gyventi į Valkininkus. Dirbo pas kunigą S. Gimžauską klebonijoje. Kunigas Agotą siųsdavo į Mažąją Lietuvą lietuviškos spaudos pargabenti, tačiau S. Gimžausko brolis Vladislovas ją įskundė policijai. Valkininkų policijos viršininkas 1890 m. gruodžio 24 d. pas ją surado ir konfiskavo keturias lietuviškas knygas.
Knygnešė Magdalena Januševičienė (g. 1849 m.) buvo sulaikyta policijos 1899 m. kovo 12 d. Prienuose. Magdalena buvo nubausta 14 dienų arešto, nes išsidėliojo savo prekes prie bažnyčios šventoriaus, buvo atimta viena knyga.
Knygnešė Aleksandrienė, tai dar viena moteris, minima tarp Suvalkijos knygnešių. Jos vardas nėra žinomas. Mažai faktų randama, tačiau žinoma, kad ji gyveno Balbieriškyje ir savo apylinkėse platino lietuvišką spaudą. Jai spaudos pristatydavo knygnešys Konstantinas Štabinskas iš Naumiesčio, Šakių rajono.
Knygnešė Ona Bukšnytė, gyvenusi Šakių rajone, drąsiai ir sumaniai 1896-1904 metais platino lietuvišką spaudą. Platino knygas, kalendorius, laikraščius, atsišaukimus. Daugiausia platino Vilkaviškio ir Marijampolės apylinkėse, tačiau spaudą slėpdavo ir Prienuose, pas Juozą Mičiulį. Nors ir moteris, spaudą platino sumaniai bei atsargiai, vieną kartą įkliuvo. Buvo smarkiai sumušta ir įkalinta. Per tardymą laikėsi tvirtai ir nors buvo sunku, tačiau nieko neišdavė.
Daug knygnešių vardų ir pavardžių paminėjome šiandien, o kiek daug dar liko nepaminėta. Kiek nedaug įvertiname mes, o kiek daug buvo narsiai nuveikta vardan lietuviško žodžio laisvės. Šiandien, kai knyga laisvai pasiekiama kiekvienam, verta prisiminti, jog buvo laikai, kai už vieną laikraštį „Aušra“ ar „Varpas“ buvo galima atsidurti kalėjime. Todėl verta prisiminti, kad švietimas ir kalba – tai pagrindinis tautos tvirtovės simbolis.
Gražiai knygnešių veiklą nusako kunigas, knygnešys, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės kapelionu Julijonas Kasperavičius „Anų laikų kovotojai su knygų ryšulėliais ant kupros pirmieji pradėjo ruošti dirvą nepriklausomybei. Jie pirmieji ėmė skleisti žmonėse mintį ir supratimą, kad reikia numesti sunkų rusų priespaudos jungą.“.
Knygnešių dieną prisiminkime ir pagerbkime knygnešius, juk jie padovanojo mums laisvę skaityti.
Straipsnį parengė Prienų krašto muziejaus muziejininkė Rūta Žiobaitė
Literatūra:
Šimtas knygnešių. Vilnius, 1998.
Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904: [žinynas]. Vilnius, 2004.
Draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas Suvalkų gubernijoje. LITUANISTICA. 2021. T. 67. Nr. 1(123), p. 27–47, Lietuvos mokslų akademija, 2021.
Totoraitis J. Iš mūsų atgimimo istorijos. Ateities spinduliai. – 1916, Nr. 1.
Matijošaitis J. Knygnešių tėvas kun. Martynas Sederevičius. – Kaunas, 1932.
Garmus A. 1900-1905. Liet. Žinios – 1932, gruodis. Nr. 282.
Gintneris A. Slaptasis knygnešių paštas. Paštininkų žodis. 1930, Nr. 8.
Knygnešys, t. 1 (2-asis papildytas leidinys, 1938).
Knygnešys, t. 2, Knygnešys, t. 3.
J. Laurinavičius. Platinę lietuvišką žodį. Kaišiadorys, 1989, p. 7; LYA, f. 3377, ap. 22, b. 100, lap. 316 (Garmus A. 1905 metai. [Atsiminimai]. Kaunas, 1940).
Marcinkevičienė I. Knygnešiai. Naujas Gyvenimas, 1989 m. sausio 17 d., Nr. 8.
Darsūniškio knygnešiams atminti. http://www.spaudos.lt/knygnesiu_paminklai/knygnesiai/darsuniskio.html
