Vilija Čiapaitė
Prisimenu, kai pirmą kartą nuvykusi į klojimo teatrų festivalį Birštono seniūnijoje, Galinių sodyboje, Matiešionių kaime, buvau sujaudinta reginio, kuomet a. a. Seimo narys Juozas Palionis ant rato dėliojo žibintus, sakydamas, jog norįs, kad jų šviesa niekada neužgestų. Tuomet jaudulio gumuliukas suspaudė gerklę ir mintyse džiaugiausi, kad atsirado žmogus, kuris reikiamu metu padėjo įpūsti vos vos rusenti pradėjusią klojimo teatro mėgėjų ugnį. Dabar gi šis festivalis žinomas visoje Lietuvoje ir, kaip žinia, prestižo reikalas, jei būna pakviesti jame dalyvauti.
Keletas metų buvo ir yra negailestingi. Covid-19 nusinešė daug gyvybių, neaplenkdamas ir Birštono kultūros centro Birštono vienkiemio teatro narių. Tačiau laikas ir gyvenimas sustato viską į vietas. Kaip ir Nemunas, nešantis vandenis, leidžia mėgautis tuo, ką duoda, ką sukuria, kad priimtume arčiau savęs, kad liktų gilūs pėdsakai ateičiai.
Taigi tylos minute buvo pagerbti visi, kurie kažkada buvo greta, kartu kūrė, jungė, vaidino, gyveno. Tai tarsi ašis, kurios dėka festivalis sukasi, jungia, kviečia…
Ir štai, klojimo teatrų festivalis „Kur Nemuno mėlynas kelias“ atidarytas! Kaip ir dera, šeimininkai pradėjo įpūsti dvejus metus laukiančio renginio žaižaruojančias žarijas. Šį kartą scenarijaus autorė ir režisierė Beata Klimavičienė puikiai supynė giją, į kurią tilpo meilė Lietuvai, laisvei, laikmečiui, kuris brangus kiekvienam. Poetinė kompozicija „Ar daug žmogui reikia…“ nukėlė į trumpą kelionę po Lietuvos istorijos labirintus, Ukrainos kovos dėl laisvės ir meilės savo tėvynei niuansus. Smėlio ir šviesos supiltas ukrainietės portretas, dainos, kurias kartu dainavo ukrainiečių pabėgėlių mergaitės (beje, lietuviškai!) ir baltų balandžių, kaip laisvės pranašų, skrydis į dangaus mėlynę sujaudino iki širdies gelmių. Po spektaklio dažno akyse spindėjo ašaros, kurių nei vienas nesigėdijo.
Varėnos kultūros centro struktūrinio padalinio Matuizų teatras „Giraitė“ mums priminė, jog dzūkai puikiai moka suderinti papročius (užkalbėjimai, raudos, įvairūs papročiai, valgių receptai, burtai ir mokėjimas pasilinksminti). Visa tai buvo sujungta į trumpą spektaklį, kuomet negalėjai atsitraukti. Kartu jauteisi nusikėlęs į laikmetį, kuomet senoliai ir jaunimas mokėjo linksmintis!
Taigi vaidinimas „Dzūkų gyvastis“ (scenarijaus autorė ir režisierė Irena Čeplikienė ir muzikos mokytoja Ramunė Liusienė) nukėlęs į Dzūkiją, daugeliui buvo maloni ir ne kartą privertusi nusišypsoti ar iš širdies nusijuokti pramoga.
Ir kaip be Žemaitės „Trijų mylimųjų“ su „Trijų velnių valsu“, kuris paprastas kaip du kart du? Kiekvieną kartą šis spektaklis verčia juoktis iki ašarų. Taigi gudruolis samdinys vilioja tris moteris vienu metu: motiną ir dvi jos dukras. Galima įžvelgti kiekvieno personažo charakterius ir naivumą, kuriuo pasinaudoja gudruoliai. Tačiau, kaip sakoma ir gudri višta uodegą išsidilgina! Taigi Rūdiškių „Bajorų“ teatras (rež. Vytautas Mikalauskas) savitai interpretavo spektaklį, įnešdamas dar daugiau juoko.
Ir kas neskaitęs lietuvių rašytojo, poeto, publicisto J. Erlicko kūrybos? Kaip žinia, joje gausu dialogų, istorinių, kultūrinių asociacijų, lietuvių rašytojus stilizuojančių ir parodijuojančių citatų. Beje, netrūksta ir ryškios absurdo poetikos. Būtent Prienų kultūros ir laisvalaikio centro jaunimo mėgėjų teatro režisierė ir scenarijaus autorė Ona Vaišnienė puikiai atrinko ir sudėliojo aktualijas ir juoko dozes, kurias scenoje perteikė jaunieji aktoriai. Interpretacijos puikiai susipynė į šiuolaikinio gyvenimo aktualijas.
Paskutinis ir gana didelio susidomėjimo sulaukęs Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatro „Stebulė (scenarijaus autorė ir režisierė Vita Vadokytė) suvaidintas istoriniais faktais persunktas spektaklis „Lietuvybės lopšys“. Jame puikiai perteikta kunigo, švietėjo Jono Katelės gyvenimo ir jo epizodų linija, nuvedusi į laikotarpį, kuomet mokė parapijiečius ne tik lietuviškai skaityti, rašyti, bet ir skaičiuoti. Tuomet, ypač sunkiais carinės Rusijos priespaudos metais, jo dėka švietėjiškas darbas nenuėjo perniek. Lietuvybės išsaugojimas vis dar rusena kiekvieno širdyje. Beje, Skapiškio teatrui „Stebulė“ įteikta „Aukso paukštė“ – aukščiausias Lietuvos mėgėjų teatro ir režisierių apdovanojimas, garbės, įvertinimo ir pripažinimo simbolis.
Festivalio užkulisiai ir pramogos
Festivalio metu ne vienam kuteno nosį puikūs gaminamo maisto kvapai. Pasmalsavau. Ogi, medžiotojų klubas „Lokupis“ virė sriubą! Ir ne bet kokią – labai labai skanią ir net dviejų rūšių!
Tiesa, po kiekvieno spektaklio buvo neilga pertrauka, kad susirinkusieji pailsėtų ir kartu pasiklausytų Birštono kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Lendrūnas“ (vad. Algirdas Seniūnas) lietuviškos muzikos. Kas norėjo – šoko, kas vaikščiojo po Galinių puikiai sutvarkytas sodybos prieigas. Kiekvienas atrasdavo sau atsipalaidavimo vieteles. Beje, birštonietė žolininkė Birutė Laukevičienė čia pat esančioje palapinėje sulaukė daug dėmesio, nes čia buvo galima ne tik įsigyti Birštono krašto vaistinių žolelių, bet ir sužinoti jų gydomąsias paslaptis, paveldėtas iš močiutės, taip pat žolininkės.
Čia pat galėjai įsigyti ir medaus, o ir puikių papuošalų. Visa tai puikiai derėjo prie renginio tematikos: gamtos duotos dovanos ir rankų darbo papuošalai.
Kiekvienai pradžiai būna ir pabaiga
Po paskutinio spektaklio Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas, Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys padėkojo susirinkusiems už kantrybę, rėmėjams ir kaip ir kiekvienais metais įteikė Birštono sanatorijos „Tulpė“ bei „Versmė“ įsteigtas geriausios aktorės ir aktoriaus nominacijas.
O rėmėjų gausa tikrai galima pasidžiaugti: tai Birštono savivaldybė, Birštono kultūros centras, Birštono seniūnija, UAB „Sušinė“, Asta ir Valdas Mockevičiai, viešbutis „Audenis“, UAB „Kauteksa“, UAB „Ernas“, Edmundas Valatka, Daiva ir Vidas Valatkos, UAB „Vasiliauskai“
Edita ir Giedrius Baranauskai, VšĮ „Tulpė“, AB „Versmė“, UAB „Stakmė“, UAB „Žiežmarių mėsa“, Jurgis Rukas, Jonas Gradeckas, O. Pinkevičienė, medžiotojų klubas „Lokupis“. Beje, pačių didžiausių padėkų sulaukė Marytė Galinienė, kuri tikisi po dvejų metų sulaukti jubiliejinio dešimtojo Klojimo teatrų festivalio „Kur Nemuno mėlynas kelias“.
