Kineziterapija. Po žingsnį į sveikatą

Pasitempusi ir žvali, Elena ateina į salę, kur gydomosios mankštos laukia jau didelė grupė kitų sanatorijos klientų. Moteris, nekreipdama dėmesio į nustebimo iškreiptus veidus, ima smarkiai minti treniruoklio pedalus, ant kilimėlio ji daro sudėtingus kūlvirsčius per galvą, o vėliau, kartu su kitais, ir mankštos pratimus. Paklausta, ką gi ji, tokia sportiška ir stipri, veikianti tarp ligonių, Elena pasakoja dar visai neseniai, prieš kelerius metus, turėjusi du kelius – arba pasiryžti stuburo operacijai, arba daryti specialius pratimus. Pasirinkusi antrąjį variantą, moteris nesigailėjo, nors prireikė daug valios ir pastangų tam, kad visiškai išgytų. Operacijos nebereikia, o mankštintis Elena nenustojo – grįžti į skausmingą praeitį ji nei už ką nebenorėtų…  

Gydymas judėjimu

Galimybė vaikščioti, judinti rankas ar kojas yra tokia natūrali, kad dažnai net nesusimąstome, kad gali būti ir kitaip. O kitaip būna, ir dažnai – dėl įgimtų negalių, dėl traumų, dėl ligų, dėl amžiaus. Tačiau net ir tuomet galima jei ne panaikinti trūkumą, tai bent jau šiek tiek jį sumažinti. Kaip pasakojo sanatorijos Birštono „Versmė“ direktoriaus pavaduotojas medicinai Rymantas Kučinskas, gydymas judėjimu, arba, kaip dabar vadinama, kineziterapija gali padėti žmogui susigrąžinti dalį prarastos sveikatos, atitolinti ligą, palaikyti kūno galias. Pasak gydytojo, jau seniai yra žinomas ir taikomas ligonių gydymas judesiu, tad nenuostabu, kad ilgainiui šios žinios įgavo mokslinį pagrindą, o dabar tapo itin svarbia reabilitacijos dalimi ligoninėse ir sanatorijose. Jei tarybiniais laikais, prisimena R. Kučinskas, akordeonu grojantis kūno kultūros vadovas ryte eidavo nuo korpuso prie korpuso, kviesdamas visus norinčiuosius į mankštą gamtoje, tai dabar kineziterapija yra sudėtingas pagalbos žmogui pratimų kompleksas, galintis ženkliai pagerinti būklę po ligų ar operacijų, kitų sunkių susirgimų.

Nuo mankštos – iki mokslo

Masažų, judėjimo, kvėpavimo pratimų svarba jau seniai žinoma ir Lietuvoje, gimnastikos pratimai gydymui pradėti taikyti dar praeito amžiaus pradžioje. Viso to didžiuoju pradininku mūsų šalyje, anot R. Kučinsko, reikėtų laikyti Karolį Dineiką, kurio vardu pavadintas 1952 metais Druskininkuose atidarytas Gydomosios kūno kultūros parkas. Nepriklausomos valstybės gyvavimo pradžioje sukurta reabilitacinė sistema padidino specialistų poreikį, laikui bėgant jiems keliami vis didesni išsilavinimo, kvalifikaciniai reikalavimai. Juk kineziterapeutas turi išmanyti ne tik gydymą judesiu, bet ir turėti gana gilių medicinos žinių, teikti ligoniams psichologinę pagalbą. Anot R. Kučinsko, paprastas kūno kultūros specialistas, kaip būta tarybiniais laikais, jau nebegali dirbti sanatorijose, kur reabilitacijai siunčiami labai įvairiomis ligomis sergantys žmonės. Todėl specialistus šiam darbui rengia Vilniaus ir Kauno aukštosios mokyklos, o jų studentai atlieka praktiką ir Birštone, „Versmės“ sanatorijoje.

Ryšys su žmogumi – svarbiausia

Kineziterapijos padalinio vadovės „Versmėje“ Vaidos Diliūnaitės patirtis rodo, jog sanatorijos pacientai vis geriau suvokia judėjimo naudą sveikimo procesui, stengiasi laikytis specialistų nurodymų, nors daugelis tai daro tik sanatorijoje – namuose retas kas tęsia tai, ką pasiūlė kineziterapeutai. Vis dar laikomasi įpročio griebtis vaistų, nuskausminamųjų, kaip lengviausios išeities. Žinoma, be specialistų priežiūros patiems imtis gydytis mankšta ir nepatartina, teigia R. Diliūnaitė. Kineziterapuetas labai gerai išstudijuoja ligonio istoriją, pokalbyje su juo sužino, koks būdas, metodika jam būtų tinkamiausia, koks tempas ir kokia pratimų tvarka. Visuomet labai svarbu, sako R. Diliūnaitė, užmegzti ryšį su ligoniu, motyvuoti jį gydymuisi. Ne paslaptis, jog pirmą kartą susidūrę su kineziterapija, pacientai gana skeptiškai žiūri į šį gydymo būdą, instinktyviai stengiasi riboti judesius, bijodami skausmo ar pakenkti sau. Tačiau, pasak specialistės, kaip malonu matyti ligonių nuostabą dėl daromos pažangos, dėl pagerėjusios savijautos, atsistatančių jėgų.

Sveikatą užtikrina ir gyvenimo būdas

Birštono sanatorijose gydosi ir ilsisi ne tik lietuviai, bet svečiai iš užsienio šalių. Jie taip pat dažnai ateina į kineziterapijos sales, kur dalyvauja bendrosios mankštos užsiėmimuose, treniruojasi individualiai. Dėmesį „Versmėje“ užkariauja nedidukas žilagalvis, tiesiog trykštantis energija – čia jis mina dviratį, čia mankština rankas, o jo prisitraukimų skaičius ir greitis gniaužia kvapą. Šis „energijos kamuolys“ – iš Vokietijos atvykęs Gerhardas Filipsonas. Septyniasdešimt šešerių metų sulaukęs vyriškis pasakoja visą gyvenimą stengęsis sveikai gyventi, daug sportavęs, kilnojęs sunkumus, mokęsis savigynos. Jo patarimai paprasti – tuo pačiu laiku keltis ir gulti, saikingai maitintis, mankštintis – ir sveikata užtikrinta ilgiems metams. Juk, pasak G. Filipsono, niekas kitas negali pasirūpinti tavo sveikata, tik tu pats. Gaila, tačiau ne visi tokie protingi ir laimingi. Užklupus ligai, būtina gydytis ir klausyti medikų patarimų, o sveikatą atgauti, anot R. Kučinsko, labai padeda ne tik vaistai, bet ir reabilitacinės procedūros.

Tikėjimas ir pastangos

Vienas pats kineziterapeutas negali pasiekti gerų rezultatų, jis bendradarbiauja su visa reabilitologų komanda – gydytoju, ergoterapeutu, psichologu, socialiniu darbuotoju, slaugytoju. Kineziterapija – gana platus gydymo būdų spektras, todėl labai svarbu gerai žinoti ne tik ligonio būklę, jo galimybes, bet ir jo norus. Ligos, kurioms taikoma ši pagalba, labai įvairios: lėtinės ir ūmios, traumos, operacijos, neurologiniai, gastroenterologoginiai susirgimai ir kt. Labai dažnai ligoniai mokomi gyventi su liga, taisyklingai judėti, elgtis buityje – tai ergoterapuetų pareiga, kurie individualiuose ir grupiniuose užsiėmimuose dirba su ligoniais. Pasak R. Kučinsko, prireikia ne tik mankštos salėje su įvairiomis priemonėmis, bet ir baseine, įvairios temperatūros vandenyje, masažų, fizioterapijos ir kitų procedūrų,  o neretai žmonėms reikia sužadinti tikėjimą ir viltį, kad tai, ką jis daro  yra prasminga, kad tai padeda. Net ir geriausias gydytojas liks bejėgis, jei ligonis juo netikės, nesistengs padėti sau. Kaip teigia R. Kučinskas, judinami raumenys siunčia signalus į smegenis, kurios ilgainiui įsimena informaciją, ją išsaugo ir panaudoja – tai, kas, regis, dingo negrįžtamai ligai paveikus, gali ir vėl atsistatyti, bet reikia darbo ir pastangų.

Būsimieji specialistai tiki ateitimi

Praktiką „Versmėje“ atliekantys Kauno sveikatos mokslų universiteto studentai ne tik atidžiai stebi patyrusių kineziterapeutų darbą, bet ir patys turi galimybių panaudoti įgytas žinias. Jie veda gydomąsias mankštas, individualius užsiėmimus, bendrauja su ligoniais. Kaip pasakojo Ugnė ir Justas, nors kartais būna nedrąsu ir sunku, tačiau dirbti sanatorijoje labai įdomu ir naudinga. Specialistai stengiasi padėti ir pamokyti, o ligoniai labai geranoriškai priima studentų pagalbą, nepeikia dėl nedidelių klaidų ar nežinojimo. Justas – vienas iš nedaugelio vaikinų, kurie mokosi šios profesijos, merginų jų kurse yra daug daugiau. Gal kol kas tai nelabai populiari profesija, mano jis, tačiau jam ji labai patinka, nes pats mėgsta sportą ir labai nori padėti sergantiems žmonėms atgauti jėgas. Alytiškė Ugnė tiki, jog baigusi studijas ji ras darbą pagal pasirinktą specialybę, jog išvykti į užsienį jai neteks – juk ir Lietuvoje reikia gerų savo srities žinovų. O jų pagalba būtina ligų užkluptiems žmonėms, kurių, deja, nemažėja.